Kap nežinai, kas darosi

Prieš vienuolika metų tokiu čėsu svilo padai. Buvo pac stojimo in aukštas mokyklas įkarščis. Gerai, kap kas žinojo, ko nori ir kur to nori, alia dauguma nieko nežinojo. Žinojo, kad nieko nežino, o net ir pasrinkta studijų krypcis kėlė baimį, ba buvo susmisnyta, kap sakanc, „an durnio“ . Net ir instojis in tų svajonėm net nesmyrsterėjusių mokyklų klausdavo savį: Nu gerai, instojau, alia ar aš to noru? Ar man šito visko raikia?

Gerai acimenu dzienų, kap važavom in Vylnių popierų dėc. Ne cik, kad kelionė ilga. Vylnius atrodė kap dzidelis skruzdėlynas, visiškai nepažįstamas baisus miestas. Tai ne dar, kad jau liciejokas, o viskų tį žino, nieko nesbijo, o kap nežino, tai gerai klauso, insidėmi ir vadovaujasi sveiku protu. Nesnori saviškių kritikuoc, alia kap pamisnu, tai cikrai mes nedrąsūs buvom, labiau panikuodavom ir, apskritai, nežinojom, kas darosi. Kap visur, tep ir pas mus buvo protingesnių, gabesnių ir šviesiau galvojancų, tai jiej mumiem buvo kap mūras, kap tvirtas užnugaris, jautėm, kad su jais neprapūlsim.

Pacam Vylniuj, kiba toj vadzinamoj Lamoj, kur raikėj sudėc popierus, visai buvo juoda prieš akis ir, ciesų sakanc, mažai kų acimenu. Galvoj likis cik baisulinis tamsus stalas kažkokiam kabineti, aplink jį kėdės ir… rimtas pokalbis. Žodzu, savo stojamuosius acimenu baisiau nei baisiai. Gavosi kap gavosi. Instojau, kur nenorėjau (tep aš toj, kų studijavo, in kų gyvenimi net nenorėj pažūrėc) ir beigiau, ir pamilau savo studijas, ir esu ca. Dabar suprantu, kad visos su mokslais susijusios baisybės nesdėjo be raikalo. Su raikalu ir da in naudų! Gerau būc negali.

Tep ir šandzieniam mokiniam norėtųsi pasakyc, kad cikrai sulaukus pilnamecystės tuoj gyvenimas apsiverca aukšcyn kojom, susiduri su atsakomybi, savarankiškumu, rimtais sprendimais, už katruos atsakai cik pac. Ir niekas nevyksta be priežascies. Viskas – gera ir bloga – yra tam, kad mes mokytumės, pajaustum saldzai kartų skonį rykštės, katros viršūnėj išsprogs gražūs lapukai. Svarbu, kad nežūrėtum in viskų tamsiom spalvom, ba po kiekvienu vežimu matosi šviesa. Raikia cik čėso, kad iš po jo tį kap išsikapanoc.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl