Lyg niekuom nesiskiranci savaitės dziena no kitų, alia da prieš dzvidešimc metų utarnykas raiškė daugiau nei dabar. Šitam būt pritarį ne ciek dzideli, kiek maži.
Utarnykas – paci gerausia savaitės dziena. Jau panedėlin visiem vaikam būdavo aišku, kad antryt bus balius! Iš vakaro dzieduliai pasruoša skaras, ba utarnyki raiks važuoc in Sainus an rynkos. Nevažuos bile kap apsirangį. Turi papūrcyc šėpėj pakabytas skaras, isivalyc ir isišvaksuoc puskamašus. Močutė isiprosina išaiginį skarukį, pasruoša poltverį, kad nor nepamirštų nei piniginės, nei nosinės. Akinius irgi būtų gerai usidėc miesti, alia jei pamirš, tai tušča jo! Akės ašaros ir ne tep gražai prie žmonių atrodzis. Paėmus in rankas paragonų ne viskų inžūrės mažom raidukėm parašytų, alia gi pasiciki žmonėm, tai mažum niekas neapšukos. Dziedulis tepgi nepasrėdis neišais in žmonis. Pirmiausia iš vakaro pasims pendzelukų, ištėplios pusį veido skucimosi kremu ir apsiskus. Ir tep sau kvepės iki kitos dzienos ryto. Oi, kvepės! Jausis net an rynkos.
Utarnykas visų dziedulių laisvadzienis. Kap sės in rycinį autobusų, grįš namo in povakarį. Ne tuščom, o su pilnais krapšais. Iš mano dziedulio būt možnėjį imc pavyzdį. Visadu in miestų veždavosi savo juodų skūrinį tarbų. Ekologiškai misno, nor pac to nebuvo sąmonyngas. Daugiausia jo pirkiniai neviršydavo tarbos talpos, tode nukentėdavo mūs saldumos pasiylgį pilvai. O va, močutė paraidavo no stotelės su pilnom rekliamuvkėm (dovanokit, alia noru perduoc visų autentiškumų). Cik to ir laukėm, kadu pamacysim ainancų pro svirno kampų. Močutė, kap tai močutė, nebuvo skūpi, žinojo, kad cik pravėrus stubos duris, sulauks kelių balsų choro: „Močuteee, kų parnešėėėt?“ Uždusus juoksis: „O jumi tai cik kų parnešėt“.
Jei ne rynka, tai utarnykas nebūt turėjis jokios raikšmės. Alia da buvo ir pėdnyča – jaunesnė utarnyko sasuoj. Ne tokia bagota ir laukiama, alia iš bėdos galėjo būc. Ba, jei, neduok Dzieve, utarnyki išaina kokia šventė arba dzieduliai neišvažuoja in miestų (ba renta dasbeigus), tai nor pėdnyča lieka kap paskucinis išganymas. Būna, kad pėdnyčoj tėvai nusveža in Sainus, tai pac akis paganai po straganus, o paskui šį tų nuperka ir važuoji namo. Pailsis, alia patenkytas. Pailsis, ba tėvai in miestų važuodavo cik tadu, kadu pririnkdavo milijonus raikalų. O tu, vaike, aini visur paskui, kol kojas pradeda skaudėc. Alia viskų atperka vienas kitas skanumynas.
Utarnykais autobusai ir rynkos išgyvendavo savo aukso amžų. Būdavo, kad vieni usibūna an rynkos ir nespėja an paskucinio autobuso. Tenka prašyc fūrmono, o tus, padla, nemažai paima už bilietų. Už tų pacų sumų možnėt kelis rozus autobusu suvažinėc in Sainus. Alia kų padarysi, jei an rynkos daugiau čėso raikia pralaisc beplepsinc su visais pažįstamais ir aptarc viso pasaulio bėdas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
