Kaskart įkopus į naują mėnesį norisi pasidomėti, kuo jis galėjo būti įdomus ar ypatingas senovės lietuvių pasaulėžiūroje, kadangi šiais laikais neteikiame išskirtinio dėmesio paskiriems mėnesiams. Gal tik didžiųjų metų švenčių laikotarpiai paskatina mus vienaip arba kitaip ruoštis, elgtis, laukti, džiaugtis arba nurimti. Šiemet vasaris mums reiškia daug šėlsmo plačiose sniego pusnyse. Bent kol kas, o kas bus vėliau, parodys pats vasaris.
Nesuklysiu teigdama, kad daugumai vasaris yra dar vienas žiemos mėnuo. Dažnai tikimės daug sniego, speigų ir vis dar ilgų, tamsių vakarų. Nors dienos ilgėja, tačiau vasaris, atrodo, pereinamasis laikotarpis tarp žiemiško sausio ir pavasarėjančio kovo. Vis dėlto kadaise lietuviai vasarį laikė perversmų gamtoje mėnesiu. Kadangi dienos ima ilgėti, saulė keliasi anksčiau ir vėliau leidžiasi už horizonto, sakyta, kad saulė nuo vasario 1 d. pradeda savo naują laiko ratą, vadinamą RĖDA. Įdomu yra tai, kad lietuvių nestebino šiuo metu pasirodanti pirmoji perkūnija. Mat, besikeičiančio šilto ir šalto oro gūsiai gali atvesti pirmąją perkūniją. O tai reikšdavo pirmuosius žemės budinimo bandymus.
Seniau žmonės vasarį lygino su pietų vėju, kitaip vadinamu piečiu. Iš čia atsirado tokie pasakymai: „Pučia vasaris – bus atolaidis. Papūs vasaris – ir pradės tirpti sniegas. Šandiej šiulta, matai, pučia vasaris. Trąšas vežt vasariu vėju – bus dėl javų geriau. Žirnius sėjo vasariu vėju – tada geriau jie suverda. Vasariui vėjui papūtus, laukas kvėptelėjo paskutine dienos šiluma“[1].
Pasidomėjus apie pačią vasario pavadinimo kilmę, sakyta, kad jis artimas žodžiui pavasaris – paVasaris, reiškiančiam artėjantį šiltą metų laiką. Iš tikrųjų šis žodis kildinamas iš vokiško Wasser, reiškiančio vandenį. Vėliau jis galėjo būti sulietuvintas ir įgavo vasario pavadinimą. Įdomumo dėlei galima pridurti, kad vasaris priklauso zodiako ženklo Vandenio laikotarpiui, kuris vokiškai vadinamas Gewässer. Atkreiptinas dėmesys, jog žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui – vandens buvimui gamtoje šaltuoju laikotarpiu: „gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas); sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės; vasaris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo“.
[1] Paskelbta laikraštyje „Širvis“, 2017, 5 nr.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
