Linksmų istorijų mūsų krašte netrūksta, tik dažniausiai mes jas pasakojame artimiausių žmonių būryje. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek tokių pasakojimų sugėrė mūsų namų sienos, kiek nutekėjo, kaip sakoma, prie vieno ar kito butelaičio. Niekas jų neužrašė, užmiršo, negrįžtamai nusinešė su savimi. O jeigu ir liko atmintyje ir kartais sugrįžta prie šventinio stalo, baisu paleisti po platesnę visuomenę dėl įvairių priežasčių, daugiausiai dėl pasakojimuose pateiktos pavardės, giminių „kad neužpyktų“, kuklumo, neaiškaus gėdos jausmo. Vieną tokį atsitikimą ir aš įsidėmėjau, ir jį puikiausiai pavyko perpasakoti jau ne vienai kartai.
Kartą gyveno toks diedukas, kuris labai arklius mylėjo. Per savo gyvenimą turėjo jų ne vieną ir ne du. Kasdieną vis eidavo pas juos, perrišdavo ant skanesnės žolės, pagirdydavo, paplodavo per nugarą, patraukdavo už ilgų karčių, pašnekindavo, lyg keturkojis ką suprastų. Nors sako, kad arklys viską supranta, užtai jis toks ištikimas savo šeimininkui. Šis žmogelis rišdavo arklius prie grandinės, vadinamos lencūgu. Mat arkliams galios netrūksta, tad jie atitinkamai rišami.
Vieną rytą diedukas atsikėlęs nerado savo arklio. Perėjęs visus savo sodybos kampus ir laukus, suprato, kad čia jau kokio nelabojo pasidarbuota. Nieko nedelsdamas nuėjo pas kaimynus ir kitus kaimo gyventojus pasiskųsti, o kartu ir paklausti, ar šie nematę jo arklio. Ką gali žinoti, gal kur numylėtas gyvūnas užklydo svetimose pievose. Anais laikais kiekvienas arklys, kaip sakoma, buvo aukso vertas. Supratęs, kad čia ne mūsiškių žmonių darbas, nusprendė arklio ieškoti artimiausio miesto turguje. Vieną kartą neužmatė mylimo arklio akių, o ir kitą kartą grįžo namo nieko nepešęs. Argi žmogelis taip lengvai pasiduos? O kas jam beliko. Važinėjo ir važinėjo į miestą, kol galiausiai ėmė ir surado savo arklį. Tikras šeimininkas savo augintinį iš tolo atpažintų. Taip ir šis žmogelis. Pasirodė, kad tai čigono darbas. Tas ėmė ir prisisavino ne savo gyvulį, norėdamas pasipelnyti, parduoti svetimam už neblogus pinigus. Argi čigonas lengvai atiduos pavogtą daiktą? Žmogelis iškėlė čigonui bylą ir susitiko jiedu teisme. Čigonas, paklaustas, kodėl pavogė arklį, taip atsakė: „Aš gi arklio nevogiau. Aš tik gulintį lencūgą traukiau. O kad durnas gaspadorius ėmė ir prie to lencūgo arklį pririšo, tai jau ne mano bėda. Aš tik lencūgą traukiau, o ką aš padarysiu, kad arklys paskui ėjo. Vijau, bet tas manęs neklausė.“ Kad ir įtikinamai skambėjo jo pasiteisinimas, čigonas nieko nepešė. Žmogelis laimėjo bylą ir laimingas parsivedė arklį namo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
