Jurgita Stankauskaitė. Visciek baisu

Jau dešimc metų, kap miris mano dziedulis. Mirė prieš Visus šventus. Dzienų, katrį be dziedulio yra visai kitokia. Jam išėjus, išėjo nematoma Vėlių laikotarpio aura.

Būdami vaikai visadu bijojomės Visų šventų ir Vėlinių. Mokėjo mūs dziedulis gųzdzyc. Kap mano tėvai lauki apsižūrinėj, o už lango imdavo temc, acisėdis virtuvėj an taboretės ir sukryžavis kojas imdavo pasakoc mumiem nebūtus dalykus. Mes, kap vaikai, per dzienas žaisdavom virtuvėj (an pečaus, po papečkeli, po stalu, po mamos siuvamu mašinu ir visur kitur, kur cik galva lindo), pasipykdavom, parėkdavom, garsiai pasijuokdavom. Dziedulis, norėdamas mus nuramyc (nor šandė man atrodo, kad norėjo tokiu būdu perduoc savo žinias), švelniai šypsodamasis sakydavo, kad tokiom dzienom raikia būc spakainiem, ba paraina dvasios. „O tai, ko jos paraina?“, – klausdavom. „Pažūrėc, kap gyvenam“, – atsakydavo dziedulis. Imdavom bijocis. Per sanus ir medzinius namo langus pūsdavo šaltas, švilpiancis vėjas. Acinorėdavo siusc. Prisiversdavom nucylc.

Pamatis, kad mes susigūžį sėdzim ir net bijomės kojas nulaisc no kėdės, kad kas iš po jos nenustraukt už kelnių, pradėdavo juokcis, sakydamas: „Neraikia jų bijocis. Jos nieko nepadaris.“ Niekap man galvoj necilpdavo, kokio galo vėlės paraina, jei jos nieko nedaro? Visadu televizorun vaiduokliai gųzdė vaikus, judzino daiktus ir pan. Noc dziedulio, tį tan televizorun neteisybį mumiem pasakoja, alia imk ir vaiku išaiškyk. Po tokio pašnekesio su dzieduliu kap sykis mama inlėkdavo in virtuvį pasimc kiaulinio viedro. Iškart suprasdavo, kad jau, ca ko dziedulis pripasakojis, ba sėdzim cykiai išvertį akis. Pasiskųsdavom, kad dziedulis mus gųzdzina, alia mama cik nusjuokdavo ir išlėkdavo kap vėjas per duris kiaulių šarc. Viskas būt buvį gerai, jai ne artėjancis laikas gulc. Niekap iš galvos nėjo dziedulio žodzai: „Ateina pažūrėc, kap gyvenam“. Acigulus lovoj stengdavausi apė kažkų kito galvoc. Tep ir su visokiom mintim užmigdavau, nor prieš miegų žinojau, kad vidurnakcin priskelsiu. Tep būdavo kasmet. Gal nemieganci pasąmonė išbudzydavo, nor tadu buvau cikra, kad tai po stubų vaikščojancos dvasios mani prikėlė. Gulėdavau nejudėdama po patalu ir cykiai dūsuodavau, kad nor tos dvasios nesuprast, kad nemiegu. Būdavo, kad norėdama jom pasirodzyc geranoriška, iškišdavau galvų iš po patalo, kad pažūrėt an manį „kap gyvenu“. Tuom momentu galvodavau apė tai, kų dziedulis sakė: „Jos nieko nedaro“. Paci net nusistebėdavau, kap ciej dziedulio žodzai mani nuramydavo ir grait užmigdavau. Priskėlus ryti jausdavausi, kap būtų no širdzies akmuoj nukritis: „Nu, dartės bus saugiau nakcim. Dvasios parais net už metų…“

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl