Šventės, šventės ir po šventių. Tokiu nuvalkiotu sakiniu pradėsiu šandzieninį tekstų. Kap niekadu ankscau, neškadavojau praainancų Kalėdų. Sakytau, paveikė mėnulio fazė arba su amžum atėjo supracimas, kad Rėdos ratas sukasi – gailėk nesgailėjis, alia niekap jo neprilaikysi. Raikia dzaugcis kiekvienu dzienu, ba nežinai, ar rytoj čėsip neatstums kelio ir teks važuoc in darbų…
Ėmiau skaicyc J. Vainos tekstus. Ne pyrmas ir ne paskucinis rozas. Kapgi be jų? Juose ciek pac gerumo, kap ir gero humoro. Skaitau: Pūncko centri rudenį arba pavasarį būdavo tokios klampynės, kad žmonės palikdavo vežimus su arkliais ir pėsca apeidavo kelių, katris labiau priminė arimų nei judrausių miestelio vietų. Pamisnu: gerai pagalvojus, gal vienok ir buvo judrausia vieta – nemažai tekdavo pasmalc toj klampynėj, kol katram nusduodavo isigraboc. Bėdoj, kap žmonės sakė, pagelbinė in Pūnckų nedavažuodavo, kap baisiai pripuscydavo. Tekdavo šap ne tep rogėse pakinkytais arkliais iki Smalėngiro davežč. Kap pamisni, per tų visų kelionės čėsų galėdavo visas ligas žmogu iškracyc. Juokai juokais, alia tadu buvo visai nejuokynga, o žmonės per daug nedejavo. Atvirkščai. Suvėjį skambiai pasijuokdavo.
Žinot, Nauji metai matosi už kalnuko, o da nesumisnau, ko norėtau sau ir kiciem palinkėc. Kiba labiausia norėtau visiem žmonėm linkėc būc linksmesniem ir mokėc pasjuokc net iš nelabai juokyngų dalykų. Matom visi, kad pandemija nesibeigia, konspiracijos teorijos beigia išūžč galvų, kainos kyla o, sako, kad po Naujų visai pabrangs, gaspadorai rauna no galvų plaukus, nežinodami, kap isivers su viskuom, kap raiks gyvenc ir paskolas apsimokėc, kaimynystėj politinė situacija neramina, pasaulis skambina varpais dėl ekologinės katastrofos… Žodzu, atrodo, kad žmonija aina prie isinaikinimo. Kap bus, tep bus. Neverta tuom kasdzien gyvenc ir cik apė tai galvoc. Prieš ne visai šimtmecį, per Antrų pasaulinį karų ir tuoj po jo, vargo žmonės sugebėjo juokcis, dzaugcis kožnu dzienu ir cikėc, kad visgi ratas sukasi ir tį kadu pasisuks aušros link. Svarbiausia – neprarasc vilcies ir kiekvienų duotų gyvenc dzienų išnaudoc kiek įmanoma prasmingiau. Ir nenustokim, kap dziedulis pasakytų, šaipycis. Šypsena – gerausias vaistas no visų bėdų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
