Tikėkit arba ne. Tūno kažkur nubraižytas gyvenimo žemėlapis su mums nurodyta veiksmų seka. Tikėkit atsitiktinumais arba ne. Čia viskas priklauso, kaip norėsit pavadinti dalykus, kurie visiškai netyčia parkrinta mums po kojomis. Sako, kad likimas arba atsitiktinumas. Arba ženklas, kad kažką su fantu reikia padaryti. O ką, tai jau kiekvieno asmeninis reikalas.
Giluišiai ir Giluišgiris visad buvo tokios neišpasakotos vietos, kurių praeitis vis dar labai paslaptinga. Kaimas dabar beveik ištuštėjęs, o giria tokia paslaptinga, jog pačiai vaikščioti būtų per daug baisu. Atrodo, kad šiose vietose įsirašė tokia istorija, kurios neatmena seniausios kartos. O būta. Čia tikrai būta visko. Sakinių nuotrupos kelia daug klaustukų, į kuriuos atsakyti padėjėjų nerandu. Sako, kad viskas prieš mus. O kas, jeigu ne? Šitaip galvojau prieš kelias dienas, kai vis užsispoksodavau į kyšančias girios eglių viršūnes už savo kambario lango.
Gulbės Giluišio ežere 
Giluišio ežeras 
Giluišgirio keliukas
Tikėkit arba ne. Savo knygų lentynoje ieškojau vienokios knygos, o paėmiau kitokią. Sumaišiau. Atsiverčiau maždaug jos vidurinius puslapius, norėdama patikrinti, apie ką toji „atsitiktinai“ į rankas pakliuvusi knyga. Kairėje skaitau: „Tautosaka“, o kitoje eilutėje „Dzūkija“. Ir kaip manote, ką perskaičiau dešinėje pusėje? Rašo: „Kaip atsirado Giluišio ežeras“. Net purkštelėjau ir vienu metu nesupratau. Argi čia kažkas bus bendro su mūsų Giluišiais? Ėmiau ieškoti atsakymo internete. Visur rašoma apie Gilužį, o tai jau visai kitos teritorijos ežeras su kitokiomis legendomis. Vadinasi, prieš mane padavimas apie gretimo kaimo vandens telkinį, likusį kitapus sienos – Lietuvoje. Mačiau aš tą ežeriuką, kuris tikrai nepanašus į ežerą, o greičiau į didesnį prūdą, kurį supa pelkės ir tankios girios krūmynai. Daug apie jį negaliu papasakoti, nes tokių žinių neturiu. Tad galiu tik pasidalyti padavimu, kuris, mano manymu, labai taikliai nupiešia Giluišio ežero aplinką.
Dvi piemenės prie Giluišio ežero ganė gyvulius. Viena tarė:
– Jei atspėtum tikrąjį šio ežero vardą, tai jis išeitų!
Antroji atsakė:
– O vilkas jį žino!
Sulig tais žodžiais vanduo pakilo ir išėjo ten, kur dabar Vilko ežeras. Kur vanduo ėjo, ir šiandien žymu – griovys aukštais krantais pro kalnus.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Sigito Birgelio nuotraukos
