Viskas kitap. Joninių šįmet pas mus nebuvo. Priežascys aiškios, kartocis neraikia. Insirašis jos mūs istorinėj kronikoj kap metai be Rasos šventės Šilainėj. Sėdzinc Joninių išvakarėse prie televizoro ir žūrinc, kap Nidoj lietuviai (matiau, oi matiau ir mūsiškius, gražu buvo pažūrėc ir su jais pasdzaugc) šventė trumpiausių nakcį metuose, tep liūdna pasdarė an širdzies…
Sako, kad kožnas galėj namie laužų usikūrc ir pasdaryc savo privacas Jonines. Kap tus sakė, kode galėj? Kas norėj, tas tep padarė! Man Joninės be tautinių ar baltiškų rūbų, be gyvos dainos, be apeigų, katrom lyg žmogus neciki, alia be jų kažkap tušča, lyg ko trūktų, tai ne Joninės. Prispirkc šnapso, pagerc ir pastampyc prie laužo kožnas durnas moka. Kytras kol muša in galvų, o paskui visi didvyrai išgaruoja. Esu girdėjus apė tokius Joninių švencimus. Tep išaina, kad tokiu būdu Rasas kas savaitį galima švęsc. Tam ir yra tos ypatyngos dzienos metuose, katras kadusci žmonės lydėjo apeigom ir išskircinėm dainom, kad ciej metai būtų pažanklyci, padėkavota už pusmecį ir su gerom mincim laukė gero javų, šieno, vaisių, daržovių, vaistažolių derliaus.
Ne be raikalo usiminiau apė vaistažolas. Apė jų poveikį pirmų sykį gyvenimi išgirdau būtent per Jonines Šilainėj. Slankiodama tarp moteriškių iš Lietuvos, katros pynė spalvotus, dzidelius vainikus, būrė iš paprastos nuskintų žolynų puokštės, dažinojau, kokį poveikį turi visi ciej augalai, tarp katrų visų vaikystį voliojausi, skyniau, norėdama pasdaryc kuo gražasnį puokštį. Pasrodo, kad tį ne bilia augalai ir jiej, man neatmenamais laikais buvo naudojami vietoj tų cheminių tabletių. Be jų irgi negerai, alia daug paprastų nesveikatių galima išgydzyc žolukėm. Tegu juokiasi, kas nori, cik tegu prieš žvengdamas pamisna, kur yra visa vaiscininkystės pradza…
Nemažai apė žolukių paruošimų žiemai ir jų poveikį sužinojau iš Birutės Roglienės iš Žagarų. Pacai teko pamacyc, kap dzovinami gerų poveikį sveikatai turincys žolynai. Mokslas nebaisus. Aršau su žolynų atpažinimu. Va, ca yra visa paslapcis. Raikia žinoc, kokias žolas ir kadu galima skync. Galima bėdos prisdaryc, nor kadusci Lietuvoj habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė sakė, kad nėr negydancų žolynų, bet razumno iš durno nepadarys ir jie. Stebūklų nebūna. Tep ir mūsiškos Joninės stebūklų nedaro, nieko tos apeigų raganukės neužbura ir no Dzievo nenutraukia, alia be jų 23 biržalio vakaras netenka magiškumo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Ir smagu, kad turime ir vietinę raganą gerb. Birutę Roglienę!
Gražus straipsnis, Jurgita! Ir labai laiku cituoji prof. Šimkūnaitę. LR Seimas 2020-uosius paskelbė prof. Eugenijos Šimkūnaitės metais. Ši žinoma mokslininkė tyrinėjo Lietuvos augalus, švietė visuomenę vaistažolių panaudojimo sveikatos stiprinimui ir ligų gydymui klausimais. Ne veltui buvo vadinama Lietuvos ragana. 🙂