Koks „viso gero“?! Ar ca tau mokykla, ar aš ca tau mokytoja, kad acisveikydamas sakai „viso gero“? Sakyk „sudievu“. Tegu bus, kad tu nelabai prie bažnyčos, alia tas „viso gero“ skamba baisiai nemūsiškai. Sakysi: „Tau, alia ne man“. Aik tu balų degyc.
…Imk, žmogau, ir būk ca kytras…
Baisiai daug yra žodzų ar pasakymų, katriej mūs šnektoj velniškai necinka. Jei ne jumiem, tai man. Sakysit, kad jau kap kų insikandu, tai „nei vienas, nei du“. O mano dziedulis pasakytų: „O man trys!“. Studijos savo padarė. Dartės kabinėjuosi visokių žodžų, nor pacai toli gražu iki taisyklyngo šnekėjimo. Kap tus sakė, langviau išmokc, kap an kitų pasbaru.
Prismenu, kad no mažens acisveikydama sakydavau „sudievu“. Tep mani namie išmokino. Kiek žinau, tai mano draugai irgi tokį pacį žodzį vartoj. Nigdi kitap. Jau kap pradėjo aic in mokyklų, tai mokytojkos liepė sakyc „viso gero“. Beigus mokslus, palikau jį už mokyklos durų. Sakysit: „O studijos?“. Studijos, tai visai kita pasaka. Nėra ca ko jų judzyc. Grįžkim prie savo kampo. Iš kur išaidavau – ar tai iš daktarkos, liciejaus direktorės ar mūs viršaico kabineto, liežuvis neapsiversdavo pasakyc „viso gero“. Nu kiba, kad kadu buvau baisiai susisarmacinus. Žodzu, visur sakydavau „sudievu“, kap girdėjau sakanc savo tėvus ir dziedulius. Dartės, beveik an kiekvieno žyngsnio mano ausis karpo tas manieringas „viso gero“. Nu, žmogus palinkėjo gero, alia nebus tep gerai, kap su Dzievu, ar ne? Gerasnė apsauga. Vierykit jūs man.
Dabarcinis jaunimas dažniausiai acisveikina, vartodamas bendrinės kalbos formų „viso gero“. Nemeluoju. Ar ca cik man tep papuola? O mažum jau mani tokiu sanu laiko, kad ne cik sako „laba diena“ ir „jūs“, tai da ir poniškai pliūrpterna „viso gero“? Gražus žodzis, alia tep kasdzien man jis „nei vienas, nei du“. Te tau ir „trys“! O kas, jaigu praretėjis „sudievu“ vartojimas raiškia sumenkusį mūs cikėjimų? Gali tep būc, alia jau tep baisiai nelipdzytau šito žodzo prie religinių dalykų. Misnu, kad is no seniai neturi tokios gilios prasmės, kap galėj turėc kadusci, kap žmonės an kiekvieno žyngsnio žagnojos ir meldės Dzievo palaimos. O kas da iš jūs acimenat, kap žagnotasi praainanc pro kiekvienų kryžų, ypač tokį, katris stovėj buvusios nelaimės vietoj? Vaikam nesnorėj to daryc, alia ciek visko būdavom prisiklausį, kad paskui temstanc baisu buvo paprastai praaic pro kryžalį. Atrodė, kad vaidensis, jei nepagerbsi. Persižagnoji ir sudievu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
