Būna tep, kad pasėmus in rankas nuotraukų, atgimsta prisiminimai, pasakojimai, girdėtos ir negirdėtos istorijos. Būna, kad viena nuotrauka keliaudama per namiškių rankas užsuka diskusijų ir ginčų motorukų. Tokį įdomų, kad net juokas ima. Niekas nesipyksta. Viskas ūža draugiškai ir geranoriškai. Būna, kad toj nuotrauka būna nematoma – galvoj sukurta. Jų būt galima pavadzyc asmenuki, katroj kiekvienas šaimynos žmogus tų pacį vaizdų mato kitokiais atspalviais.
Aplink stalų sėdzincys namiškiai pradėj šnekėc apė blynus an kopūsto lapų (Dzūkijoj šitas patiekalas vadzinamas bandomis). Visi užmūkė, kap tos karvės: mmm…, cik aš sėdėjau susikūprinus, nežinodama, kų tai raiškia. Mano galvoj buvo likis ryškus tų blynų vaizdas ir aplink juos vykstancis veiksmas, o skonio – nei kvapo. Vyrasnis brolis, kap niekad, su baisiu ilgesiu pradėj pasakoc, kokias jų buvo neapsakomai geras skonis, neprilyginamas prie jokių an aliejaus keptų bulvinių blynų. Tėtė pradėj pasakojimų no duonos kepimo, katrį iš pradzų man niekap nelipo prie blynų. O esmė buvo tokia:
Saniau visi namie kepė duonų. Virtuvės pečuj. Alia pirmiausia turi jį gerai inkaicyc. Kokių gerų valandų, jei ne daugiau, kaicina malkom. Paskui skardas su tašlu šauna in pečų. Kap duona iškempa, pečus toliau būna baisiai karštas. Galima ko daugiau prikepc. Nu tai liži deda blynus an kopūstų lapų. Pagamyc juos vienas juokas. Daugiausia iš vakaro būna priskustų bulvių, tai antryt lieka cik sutarkuoc, pagardzyc ir tešla blynam paruošta. O kopūstų lapų irgi būna iš anksto priruošta. Rudeniop, kap jau kopūstų išoriniai dzidzausi lapai būna nulinkį ne in kopūsto galvų, necinkami valgyc, nupjauna ir parsineša namo. Mama vis nupjaudavo tų storausių, kietų koto dalį ir sukraudavo an aukšto, kad išdzūtų. Po tų blynų da imdavo ir prėskucų prikepdavo, ba da tep ilgai būdavo karštas pečus.
Tėtei pasakojanc, prisiminiau, kiek kartų palėpėj, mūs vadzinamoj an aukšto, an šiltų medzo skiedrų gulėj sudzūvį kopūstų lapai. Žinojau, kad jiej močutės ir negalima imc, cik kažkap nesupatau ir nesdomėjau, kam jų raikia. Buvau cikra, kad tuos kopūstų lapus blynam imdavo šviežus ir da žalius. O pasirodo, kad baisiai klydau. Cik niekap cikslaus atsakymo nesulaukiau in klausimų: Kode ciej lapai turėjo būc išdzūvį? Mama sakė, kad išdzūvį pasdarydavo toki kap skarda, cinkami kepc. Alia tai kode žali būdavo necinkami? Kap tep seniau žmonės sumisno, kad turi būc išdzūvį? Jūs man atsakykit.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Prismenu kap buvau da vaikystėje, močiutė kepdavo tokius blynus a išdzovinto kopūsto lapo.
O mirkalų padarydavo spirgucų su saldzu smetonu. O lapų mes vaikai pririnkdavom močutės paliepimu ir išklodavom an pabalio kad isdzūtų. Prieš pora metų buvau indėjis pasakutį apė dzūkiškas bandas “Puncko ir Sainų krašto dzūkai” skiltelėje. Gal da yra jei nepasano ar kas neišbrakė.
Kytras klausimas. Ne cik blynus alia ir duonų kepdavo an išdzovytų kopūstų ar arielių (ajerų) lapų tode, kad tadu buvo jų malonus kvapas ir nepakeisdavo skonio. Pamegykit iškepc an nedzovytų lapų, pažūrėsit, kad ciesų rašau. Dar reikėjo acicinkamos malkos, pav. alksnio ar beržo. Visados ciek pac pagalių dėdavo in pečių, kad temperatūra būtų acicinkama. Kartais reikėjo vienų pagalį pridėc. Aršau acicikdavo tadu, kap būdavo per karštas pečius. Alia ir an to turėdavo rodų: rozu su duonu in pečių indėdavo puodų su vandenių arba kap duona graitai pajuodavo tai acidarydavo duralęs ir pravedzydavo pečių. Malkos likučius reikėjo sutvarkyc kačergu, o paskui liži indėc duonų. Kad gerau iškeptų ir būtų gardzi mama jų paženklindavo kryžumi. O, prisiminus blynus dar ir dartes man sailė varva. Tai buvo skanėstas! Mažu juos kvackos gaspadinės dar ir šandzie kepa?