Jonas Ivoška pasakoja:
Su Pelanų dzienu prasideda gavėnia, o gavėnion nevalgėm mėsos tračadieniais, penktadieniais ir šaštadieniais. Bulvinių dalykų daug valgyta, kap balcyci bulviniai kleckai, bandukės, prėskucai, bandos, boba, blynai, kukuliai. Užsigavėc seniau raikėj būtinai, kad labiau išlaikyc pasnykų per cielų gavėnių.
Kap jaunas buvau, tai jaunimu visadu rūpėj, kad cik susiveic, sykiu visiem, krūvon, tai smagiau. Va tai an Užgavėnių anksci apsižūrom ir nuog 2 val. popiet rankamės in Užgavėnias, užsigavėc.
Kiek pamenu iš jaunystės, rodos, neseniai tep buvo, bet tai jau buvo… Kožnuose beveik namuose stuba buvo dzviejų galų, vienas stubos galas vis su dzideliu kambaru, tai kap sykis suvėjimam ciko. Nor kap prisranka žmonių, tai visur pylna: ir kamaroj, ir priemenėj, o kambarin dzidzulian vieni šoka, graina, kici baina, dainuoja. Kap vieni pašoka, tai tuoj kici šoka, o aniej pastovi kitan kampi…
Kožnas kaimas turėj savo muzikantų. Mūs Kreivėnuose Uzdzilų tai visi muzikau. Vitas Uzdzila daugiausia prigraina akordeonu. O Valinčų kaimas nuog gelžkelio, ką prieg Kreivėnų, labai mylėj sykiu suveic su mūs Kreivėnų jaunimu, tai su jais visadu gerai sutarėm ir mumiem prigraidzinej Bancavičus iš kaimyninio Valinčų kaimo. Šito Bancavičo tetukė graino an skripkos an vakarėlių ir kokių suvėjimų. Mano dėdė Petras Valinčuose geras kalvis, an cielos apylinkės garsėj. Iš Valinčų kaimo Ivoškai atėj in žantus Kreivėnuos, tai, kap macyc, cikrai šiciej kaimai gražai sutarė.
Kap Užgavėniom rinkos, tai kožna mergišča susneša kašin valgio, vaikiščai užgėrimo. Stalai lūžo. Buvo ir blynų, an lakštų keptų. O ne tep paprasta juos kepc, raikėj gerai pečų iškūryc, žūrėj, kad kietu medzu kūryc, tai gerau inkaista, temperatūra aukštesnė. O bulvės paprasto auginimo turėj seniau daugiau krakmolo, o mažau vandenio. Ir da svarbu, kad rankini tarku būtų sutarkuotos dėl blynų arba bobos – rupiau sutarkuotos. O tarka tai an blėtos cveku iškaltos skylukės. Dabar tepgi tarku rankini sutarkuotų bulvių daug gardesni blynukai nei elektrini. Kepė bandas, blynus an lakštų, prėskucus. Kap gavau nuog dėdzienės prėskucį, kokias tai dzaugsmas, ir alkanų pilvų pasocini.
Seniau vieni su kitais daugiau suveidzinėj, šnekėjos, dėdės, tetos visi visiem. Alia kap šnekėjos vieni su kitais daug sykių tų pacį per tų pacį, apsibrysta ir klausyc čėsais. Rodės, ir menkai klausėm, alia būdami vaikai insidėjom, acimenu ir dar. Kap kų pamenu ir žinau, katriej iš katrų namų ir kur nuvėj. Ivoškai tai cikrai visi paaina iš Valinčų kaimo. Seniau labiau giminiavos nei dabar. Su kaimynais suveidzinėj ar pasitarc, ar pasirodavyc, tankiai vieni pas kitus ėj. Sanesnių žmonių klausė tepgi, ba jiej daugiau pergyvenį ir daugiau matį, patarimų turėj vis jaunesniem gerų ir protyngų. Nor daugelis nei rašyc, nei skaicyc nemokėj, alia iš savo dziedulių ir tėvų žinoj ir perdavinėj geras žinias ir patarimus saviem vaikam. Tas kitap nei dar. Seniau vieni su kitais labiau suveidzinėj ar padainuoc, pašposyc, pasirodavyc. Tai ne dabar, kad visi užsilakstį ir neturi kadu prisėsc nei su savu šaimynu prie vieno stalo, nei su kaimynu. Mažu kadu susmainis, bagi žmogų prie žmogaus vis ciek traukia… Vaikai pradėj cakavycis, kas jų dzieduliai, prodzieduliai, o kap niekas nepasakos, sani išmirs, tai iš kur jauni galės dažinoc, jei jiem nepasakosim? Net ir pacam daros smagiau, kap matai, kad klauso, domisi. Sani žmonės cikrai daug žinoj ir vieni kiciem pasakoj, tode išlaikė atmintin. Pomecis geras turėj.
Žinau, visko žmogu raikia, o, rodos, kap daugiau turi, tai da daugiau noris. Nu gal jau tokia mūs prigimcis. Kap kadu raikia pristabdzyc, tai ir sveikatai gerau, ir visi linksmesni. O paskui net gerau, rodos, ainas viskas, ba kap pasiylsi, povalio apmisni, kad tai ca ir tai ca galim pageryc nesiskubydami.
G. Pakutkienė, punskas.pl
