Mindaugas Puidokas, www.alkas.lt
„Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.“ /Justinas Marcinkevičius/
Vasaros įkarštis Lietuvoje stebino ne įprastais lietuviškais orais, o sveiku protu sunkiai suvokiamais paradoksais! Pasirodo, Seimo narių necenzūriniai įžeidimai sistemos „elitui” kainuoja vos 25 eurus, o visų mylimą poetą, laisvės ir nepriklausomybės šauklį Justiną Marcinkevičių piktos vidutinybės (sąmoningai neminėsiu jų vardų) drabsto purvais.
Susidaro įspūdis, kad mūsų šalies žmonės dalyvauja žmogiškumo egzamine, kai viena po kitos tikrinamos jų pamatinės vertybės ir kantrybės ribos. Neoliberalaus save sudievinusio „elito” siekiai ir užmojai mus nužmoginti primena eksperimentus su pelėmis…
Ar jiems tas gali pavykti? Abejoju. Yra dalykų, kurie šventi daugelio pasąmonėje, kuriuos juntame savo visu vidumi, o tai pakeisti beveik neįmanoma. Šiame straipsnyje paliesiu tik vieną iš įvykių – mūsų mylimo tautos dainiaus ir jo atminties įamžinimo temą ir jo idėjų tęstinumą, kuris atsidūrė paprastų žmonių rankose.
Poeto išmintis – nesenstantis palikimas Lietuvai ir jos žmonėms
Gimtajame Alksniakiemio kaime, kur bėgo visos mano vaikystės vasaros, yra pradinė mokykla, kurią lankė Justinas Marcinkevičius. Šalia ir mūsų mylimo Lietuvos dainiaus ir poeto tėviškė! Augau su jo įstabiomis eilėmis, kurios visada yra mano širdyje. J. Marcinkevičiaus poezija ir visa kūryba alsuoja išmintimi, meile Lietuvai, jos gamtai, istorijai.
Mano giminė gerai jį pažinojo ir matėme savo akimis, kokia neeilinė ir tuo pačiu kukli asmenybė jis buvo. J. Marcinkevičius gyvas savo kūryboje iki dabar ir tikrai tapo amžinu poetu ne tik jį gyvai menantiems, tačiau ir ateities kartoms.
Poetas sau jau pastatė paminką mūsų šalies žmonių širdyse – jo kūryba gyvu žodžiu šildo širdis, ramina įaudrintus protus ir veda į išmintingą susimąstymą.
Klausantis Justino Marcinkevičiaus labiausiai įstrigo jo skausmas dėl išsivaikštančios Lietuvos ir noras, kad išvykę tautos sūnūs ir dukros grįžtų gimtinėn. Jo svajonė buvo, kad visi, kas supranta, kibtų į darbus ir kurtų Tėvynę Lietuvą bei padėtų ją išsaugoti. Jis suvokė, kad laiko tam nuolat mažėja.
Deja, poeto noras iki šiol dar netapo realybe, o Lietuva vis labiau skaldoma, tolsta ir išsivaikšto…
Mano svajonė einant į politiką buvo žmonių masinis pabudimas ir kultūros, švietimo sričių tapimas esminėmis ugdant asmenybes jau nuo vaikų darželio. Kitokios kokybės sąmoningumas, kai kiekvienas atsako už save ir yra aktyvus bendrame gėrio kūrime – tai esminis stiprios valstybės pamatas.
Gebėjimas telkti, jungti ir suprasti, kad laimė yra matyti laimingus kuo daugiau žmonių aplinkui – tai visai kitokios kokybės visuomenės bruožas.
Tikiu, kad Lietuva dar gali įgyvendinti J. Marcinkevičiaus svajonę ir tapti ta valstybe, kuri jungia kultūriškai ir eina su humanizmo, meilės artimui, o ne su karo ir tarpusavio neapykantos skatinimo vėliavomis.
Tautos dainių juodina ir puola mus nužmoginti siekiančios pilkos vidutinybės
Tuo tarpu viešojoje erdvėje vėl pasikartojo įvairių naujojo liberalizmo-komunizmo mylėtojų vykdomas Justino Marcinkevičiaus puolimas. Toks puolimas padeda mums išsigryninti, kas yra kas Lietuvoje!!!
Smerkti jau anapilin iškeliavusį žmogų už jo mintis yra nesuvokiamo žemumo elgesys… Kaltintojai ir smerkėjai patys nesupranta vieno esminio dalyko – juodindami kūrėją jie tik išsitepa ir atskleidžia kitiems savo tikrąją prigimtį bei vertybes. Ar mus tai gali stebinti? Juk jie aktyviai dalyvauja mūsų visų – Lietuvos visuomenės nužmoginimo eksperimente.
Tvirtai tikiu, kad toks puolimas neturi jokių perspektyvų pavirsti sėkmingu! Priešingai. Šis puolimas mus telkia ir moko. Matome, kaip vis daugiau kaukių krenta ir atidengia tikrus politikos, visuomenės, kūrybos veikėjų veidus. Matome daugelio bailumą ir prisitaikėliškumą. Ar tokie žmonės gali kurti Lietuvą? Ar jie gali būti tautos vedliais? Manau, atsakymus kiekvienas jaučiate savo širdyje. Stabtelkite ir pajusite.
Stebint visą juodinimo ir puolimo kampaniją aiškiai matomi tikrieji tikslai – sukelti abejones viskuo, kas šviesu ir šventa. Tą galima pasiekti tik apjuodinant visus tuos, kurie žmones gali įkvėpti siekti idealų. Juk tai ypatingai pavojinga pilkoms vidutinybėms.
Idealizmo turi nelikti ir visi turi remtis vien asmenine nauda bei žemiausiais savo įgeidžiais. Tada vidutinybės valdžioje jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Jiems negali būti keliami aukštesni reikalavimai. Juk jie tada tampa „tokie patys kaip visi”.
Žmonių akyse norima normalizuoti, kad vidutinybėms, paskelbusiems save Lietuvos lyderiais, rūpi tik jų asmeniniai interesai. Žmonės ir valstybė jiems juk negali rūpėti.
Dėl to Justinas Marcinkevičius ir visos tikros asmenybės vidutinybėms valdžioje yra pavojingi savo pačiu egzistavimu tautos savimonėje. Žinoma, tik iki to laiko, kol jie nėra apjuodinti ir „normalizuoti”. Va, žiūrėkite – jie tokie patys kaip ir mes, mums garsiai rėkia vidutinybės. Idealai mirė. Tegyvuoja visuotinis asmeninės naudos siekis ir agresyvus individualizmas, kurie veda prie bet kokios visuomenės suirimo bei galingiausių civilizacijų žlugimo.
Šiandien tokios pilkos vidutinybės ne tik priiminėja mums visiems svarbius politinius sprendimus, tačiau jau kišasi ir į meną, kultūrą. Džordžo Orvelo romanai sužimba nauja šviesa ir tampa liūdna tikrove. Atėjo laikas telktis ir vaduoti Lietuvą nuo tų, kurie ją griauna iš vidaus. Esu tuo tikras, ir tai – kiekvieno iš mūsų asmeninis pasirinkimas. Kolektyviai mes visi užmokėsime už šio pasirinkimo pasekmes.
Žmonių šviesios iniciatyvos ir aktyvumas yra galingiausia mieganti jėga Lietuvoje
Norisi pasidžiaugti, kad patys žmonės nelaukia valdžios palaiminimo ar palaikymo. Mūsų mylimo poeto atminimas dar 2012 metais jo tėviškėje Važatkiemyje buvo įamžintas Alksniakiemio krašto bendruomenės iniciatyva ir pastangomis subūrus žmones. Visa tai įvyko su J. Marcinkevičiaus artimųjų palaiminimu. Čia jį žmonės prisimena ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip šviesų, šiltą žmogų.
Pats Justinas Marcinkevičius nemėgo pompastikos, ryškumo, todėl ir jo atminimui skirtas paminklas – lauko akmuo su iškaltais poeto žodžiais ir metalinė saulutė. Užrašą Alksniakiemio krašo bendruomenės pirmininkei, mano mamos seseriai Daivai Aušrai Earle padėjo išrinkti poeto žmona Genovaitė: „O tėviške, laukų drugeli margas!“ Paminklinę saulutę ir užrašą akmenyje iškalė tautodailininkas kalvis Ričardas Grekavičius.
Alksniakiemyje dar poetui esant gyvam su jo pačio pritarimu pradėti organizuoti poezijos skaitymai. Pirmuosiuose teko dalyvauti ir man pačiam. Vieną iš renginių vedžiau ir galėjau stebėti, kaip šiltai vietos žmonės ir atvykę svečiai sutinka J. Marcinkevičiaus kūrybą. Ji aidu atsiliepdavo kiekvieno klausančiojo akyse ir širdyje… To suvaidinti neįmanoma. Tikrumas, nuoširdumas – tiek pačio kūrėjo, tiek jo skaitytojų skiriamasis bruožas.
Paminkliniai akmenys J. Marcinkevičiui – Lietuvą budinantys simboliai!
Poetas Justinas Marcinkevičius savo eilėmis mus žadino pozityviai kūrybai ir meilei artimui bei Tėvynei Lietuvai! Tad kviečiu visus jungtis ir bendromis jėgomis statyti paminklinius akmenis ir paminklus šiam iškiliam kūrėjui visoje Lietuvoje!
Jis alsavo ir gyveno Lietuva, tad ir jo atminimas mums kurti Lietuvą gali būti skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Tokiu būdu ne tik būtų įamžintas J. Marcinkevičiaus kūrybinis palikimas ir jo meilė Lietuvai, bet ir būtų duotas impulsas visos šalies telkimuisi, pabudimui ir išsilaisvinimui iš pilkų vidutinybių įtakos bei nešamos degradacijos visai visuomenei.
Paminklo statybos iniciatyvinė grupė – skulptorius Mindaugas Jankauskas, gydytojas Vytautas Abraitis ir visuomenės veikėja Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė. Žmonės jau jungiasi šios idėjos palaikymui, o visoje Lietuvoje renkamos aukos paminklo kūrimui. Tikiu, kad daug Lietuvos miestų merų prisijungs prie iniciatyvos, kurią jau palaikė Širvintų merė Živilė Pinskuvienė ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Kviečiu raginti savo gimtųjų miestų ir miestelių vadovus Lietuvoje jungtis prie šios iniciatyvos. Tokiu būdu tauta pasirinks ir tamsos skleidėjams teks susitaikyti, kad jie nueis į užmarštį ir niekada netaps amžini, gerbiami bei mylimi. Esi tas, ką skleidi ir kuo gyveni! Pavirsti į tai, kuo tiki! Tikėkime Dievu, Tėvyne Lietuva ir meile artimui.
Šiuo metu ne tik dėl savęs pačių, tačiau ir dėl mūsų širdžių Poeto atminimo buskime, kelkimės ir veikime dėl mūsų tautos, dėl Lietuvos! Paminklų iniciatyva J. Marcinkevičiui bus svarbus žadinimo kurti Lietuvą jau šiandien simbolis ir parodys, ką mūsų tauta iš tikrųjų myli ir gerbia.
Paprasti, giliai širdimi jaučiantys skausmą dėl to, kas vyksta, žmonės yra ta varomoji jėga, kuri vienintelė gali grąžinti pagarbą, tikrumą ir vienybę. Paskutinis skambutis vaduoti Lietuvą nuo piktų, ją griaunančių pilkų vidutinybių jau nuskambėjo. Kviečiu išgirsti!
