Jonas Jankauskas, punskas.pl
Laiką nuosekliai matuojame ir taikomės prie jo savo kasdieniame gyvenime. Tai mūsų funkcionavimo architektas, o jis pats yra, rodos, vertingiausia, ką turime. Jį galime kam nors skirti arba pataupyti sau, nors dažniausiai galima išgirsti, kad jo visada visiems trūksta. Laiko sąvoka leidžia geriau suprasti reiškinius, vykstančius tiek mūsų kieme, tiek atokiausiuose pasaulio kampeliuose; žmonijos veikimą mikro- ir makrokontekste, nors, anot fizikų teoretikų, laikas yra žmogaus sugalvota sąvoka ir yra tiesiog iliuzija mūsų galvose, nes iš tikrųjų viskas, kas buvo ir dar įvyks, yra „dabar“.
Be fizikų ir filosofų, laiko koncepcijai didelį dėmesį skyrė taip pat menininkai. Ar tai būtų kinas, literatūra, tapyba, ar šiuolaikinis performanso menas – laikas nuo pat mūsų egzistavimo pradžios iki šiol išlieka nekintančiai patraukliu, bet sunkiai išlukštenamu, nevienareikšmišku klausimu. Tiek dėl jo įtakos mūsų gyvenime, tiek egzistencine prasme, jis be konkurencijos visada aktualus.
Nuo pirmos iki paskutinės valandos, nuo pirmos iki paskutinės mėnesio dienos, nuo pirmadienio iki sekmadienio, ar nuo sausio iki metų pabaigos matuojame savo kasdienį, bendrą ir asmeninį laiką. Būtent su metų pabaiga prasideda ir naujametiniai pažadai, skirti mus motyvuoti ir siekti ilgai atidėliotų didesnių ar mažesnių tikslų.
Naujųjų metų pažadų tradicija siekia senovės Babiloną, kur žmonės teikė pažadus dievams, norėdami gauti jų palankumą naujiems metams. Pirmiesiems krikščionims naujieji metai buvo proga apmąstyti praėjusius mėnesius, savo gyvenimą ir padarytas klaidas, taip pat galimybė priimti atidėliotus sprendimus. Dabar naujametiniai pažadai dažniausiai yra pasaulietinio pobūdžio.
Iš vienos pusės, šis konkretus laikas metuose gali būti puiki atskaitomybė prieš patį save. Iš kitos – žlugdantis ankstesnių pasižadėjimų, nepasiektų tikslų ir siekių jausmas. Negailestingas budelis, grėsmingai sėlinantis kiekvienų metų gale.
Noras ir keliami sau tikslai yra puikus sprendimas dėl geresnio rytojaus, bet juk kiekvienas gyvenimo, kaip ir metų, momentas yra tinkamas kažką pradėti ar pakeisti. Nereikia laukti geriausio momento, šiuo atveju – metų pabaigos. Tačiau nerašyta tradicija reikalauja sprendimą priimti būtent naujametiniu laikotarpiu. Žmogus jau toks sutvėrimas, mėgstantis simetriją, progas ir simboliką, kuriomis galima įkūnyti tai, kas neapčiuopiama ar neišsakoma. Deja, šioje vietoje matau tylią grėsmę – kraštutinumus: viskas arba nieko, taip arba ne, dabar arba niekada. Perteklinio vartotojiškumo laiku, kuris visus mus išlepino, kad ne vien prekės, o ir rezultatai turi būti matomi čia ir dabar (juk suklysti nėra galimybės), viskas tik balta arba juoda, o dar pridėjus kasdien peržiūrimą socialinę žiniasklaidą, realybės neatitinkantį nuomonės formuotojų turinį, nepasiekiamą šiuolaikinio socialinio gyvenimo archetipą, įtampą ir stresą – štai tokiu būdu gauname puikią pradžią distimijai[1].
Sėkmė įvykdyti pasižadėjimus, užsibrėžtus tikslus, mano giliu įsitikinimu, prasideda nuo sprendimo. Tačiau kaip lengvai būna užmirštamas tikslas, taip lengvai galima tapti savo sprendimo vergu. Ilgainiui sprendimas turėtų virsti įpročiu, kuris įgudus pamažu, diena po dienos, artintų prie to saldaus vaisiaus, kuris pradžioje buvo tik grūdo dydžio palinkėjimas sau. O ir tie patys pažadai juk gali kisti pagal kintantį gyvenimą. Galiausiai pats procesas reikalauja savotiško meistriškumo, kuris neatsiranda iš karto. Tai, visų pirma, marios kantrybės, aukojami jėgų ir to paties laiko resursai, planavimas ir valia grumtis su minėtomis nuolat besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vėlgi, ta pati para turi dvidešimt keturias valandas, kūnas savo ribotumą ir kasdienis gyvenimas savo ritmą. Todėl svarbu, kad priėmus sprendimą, vėliau būtų priimta ir strategija, punktyrai, kurių laikantis pavyktų pasiekti didžiausius užmojus.
Be to, svarbu neapsigauti, nepasiduoti perdėtam perfekcionizmui. Tai nuostabaus grožio liga, žudanti mažais, bet nuosekliais žingsniais žengiantį bet kokį narsuolį. Tai tik iliuzija, kuriai nelemta išsipildyti, kadangi idealo siekiamybė apgaulinga it miražas. Nuolankumas klysti ir savisąmonės lavinimas, savęs stebėjimas – tai detalės, kuriose, tikiu, slypi visa paslaptis. Iškritus iš ritmo – kelio link užsibrėžto tikslo, sugrįžti į jį. Situacijai pasikartojus, vėl sugrįžti, taip ir vėl, ir vėl, kol nejučia pastebėsime, kad kadaise vos balsu išsakytas pasižadėjimas tapo „kūnu“.
Neprižiūrimi pažadai miršta nepastebimai. O kaip patirtis rodo, kitų išeičių lyg ir nėra, kaip ir nėra trumpesnių kelių. Gali būti nebent skirtingi keliai. Ir viskas čia gerai, nes taip, kaip visi antri kartai skiriasi nuo pirmųjų, o tie nuo trečiųjų, taip ir vieno recepto visiems užmojams ir visiems žmonėms nėra. Kiekvienas, it upė, ieško tinkamiausio kelio savo jūros link.
Šiuolaikinė prabanga yra mąstyti aiškiai ir susikaupus, giliai ir kokybiškai ilsėtis bei gyventi lėtai skubančiame pasaulyje, sukonstruotame pagal priešingas vertybes. Tad svarbu siekti aukščiausio, o eigoje būti lanksčiam ir sugrįžti prie savosios siekiamybės, net jei tai ir laikinai nublokštų į pradžią. Tobulėjimo kreivė nevientisa – pakilimai ir kritimai nenuspėjami, todėl tai, kas vieną dieną gali pasirodyti kaip nesėkmė, kitą – nusidažyti visai priešingomis spalvomis. Žinoma, ir atvirkščiai, bet tai nekeičia fakto, kad ir kuo gyvenime užsiimtume, visada būsime išbandymų ekspozicijoje.
Dienoraščių rašymas, meditacija, pasivaikščiojimai, emocinė higiena, vis trumpesnis laikas prie telefono ekrano, gyvas bendravimas, buvimas gamtoje – tai tik keli įrankiai, padėsiantys išlaikyti ramumą, minčių skaidrumą ir ilgesnį susikaupimą. Jie tikrai padės išsilaikyti savo užsibrėžtų tikslų trasoje. Žinoma, pasakyti daug paprasčiau nei įvykdyti, bet vėlgi, visa paslaptis slypi mažuose, bet nuosekliuose veiksmuose. Be to, juk ir Romos nepastatė per vieną dieną.
Gerbiamieji skaitytojai, ar nuspręsite duoti sau naujametinius pažadus ar ne, linkiu Jums būti drąsiems, pasikliauti savimi ir nebijoti to, kas dar nepažįstama. Būkite sveiki.
Jonas Jankauskas, punskas.pl
[1] Tai nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi tokios pačios elgesio ir somatinės problemos kaip ir depresijai, tačiau su lengvesniais ir ilgiau besitęsiančiais simptomais.
