Papasakosiu apie vaikystės vasaros išdaigas, kurių dabar taip pasigendu stebėdama vaikus.
Kai gražią vasaros dieną pamatau vaiką, sėdintį prie kompiuterio arba telefono ekrano, prisimenu, ką aš tokiu metu veikiau prieš 15 metų. Tikriausiai jums atrodo, ką aš čia paistau, juk prieš 15 metų tai visai neseniai. Būtent tai ir noriu pasakyti, kad tai buvo visai neseniai, o kaip viskas pasikeitė. Taigi „už mano čėsų tai buvo kitap“. Nors tai vis dar tie patys laikai, bet vaikų žaidimai tikrai kitokie. Dabar jau ir futbolą galima telefonu žaisti.
O aš prisimenu, kaip susirinkę vaikai žaisdavo kluone ant šiaudų. Ko tik neprigalvodavom. Skirstėmės į komandas, turėjom kiekvienas savo teritoriją ir žaisdavome gaudynių. Visą vasarą leisdavome lauke, ar lietus lyja, ar saulė šviečia – nesvarbu. Veiklos tikrai netrūko. Dabar girdime, kaip vaikai vis kartoja: „nuobodu“. Tada tokio žodžio net negirdėjome. Žiūrėk, jau tuoj nešamės lentas ir statom namelį ant medžio, kad turėtume kur pasislėpt nuo lietaus (nameliai turėjo daug skylių ir nuo lietaus pasislėpti nepavykdavo, bet kalba apie pačią idėją). Kai būdavo karšta, vis sugalvodavom kokį žaidimą su kibirais vandens. Tai ne dabar, kad tėvai neleidžia vandeniu laistytis, nes neva vaikas susirgs.
Pats pagrindinis žaidimas, kurį žaisdavome iki vėlaus vakaro, buvo slėpynės, arba „skyniukas bumbukas“. Visi mūs keliai ir alkūnės būdavo su žaizdom, nes pasislepi tai medyje, tai šuns būdoje, tai kluone, o net ir ant pašiūrės stogo. O jeigu jau susižeidžia jaunėlis, tada tai prasideda šurmulys. Ką daryt, kad tėvai nesužinotų? Vis sakydavom: „Cykiai, cykiai, cik neverk, ba mama išgirs, ir tadu tai bus mumiem riesta – daugiau neleis bovycis“. Su tokiais įvykiais tvarkydavomės patys. Patyliukais atsinešame iš močiutės pagriebtą „amolį“, pleistrą ir gydome žaizdas.
Iš tokių patyliukų prisimenu dar vieną įvykį, kai visi vaikai lauke ant laiptų valgėme ledus mamos stikliniuose indeliuose. Valgome ir mėtome kamuolį, nes kaip gi ramiai galima sėdėti ant laiptų be jokio užsiėmimo?! Staiga draugas meta kamuolį ir sudūžta mamos indelis. Kas tada? Juk nesakysi mamai! Surinkome šukes ir užkasėme jas už pašiūrės – indelio kaip nebuvę.
Sukomės, kaip išmanėme, taip lavindami savo smegenis ir vaizduotę. Buvome tikri išradėjai ir atradėjai. Daug emocijų, ieškojimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių – taip prisimenu savo vaikystę. Tai vienas iš gražiausių ir geriausių gyvenimo laikotarpių.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
