Punsko rytinėje dalyje, kairėje kelio į Seinus pusėje, driekiasi Punsko parapijos katalikų kapinės. Kiek istorijų mums jos galėtų papasakoti? Kiek ten po velėna amžiams atgulusių žmonių, kurie mylėjo, troško būti mylimi, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad gyvens, kad nebus užmiršti. Ar jų atminimas dingo be pėdsako, ar prisimename juos?
Kiek per metus čia amžinam poilsiui atgulė šios žemės sūnų ir dukterų, pagyvenusių ar vidutinio amžiaus žmonių, vaikų ir kūdikių?
Kiekviena netektis negrąžinama ir skirtingai skaudi. Vaiko netektis tėvams yra vienas iš skaudžiausių įvykių, kuriuos jie gali patirti. Gedulas po vaiko netekties yra labai individualus procesas. Pasak psichoterapeutės Daivos Jasiulaitienės, netekus vaiko, miršta ir dalis paties gedinčiojo.
„Lieki tarsi tuščias, – sako ji, – nes vaikas žmogaus gyvenimui suteikia daug prasmės. Su vaiko mirtimi miršta ir šeimos svajonės, vaiko gyvenimo ir visos šeimos gyvenimo įsivaizdavimas, prasmė“.
Seniau būdavę kitaip. Iki XIX a. vidurio vaiko mirtis nesukeldavo artimiesiems didesnio sielvarto ir gedulo. Tai buvo susiję su dideliu vaikų mirtingumu.
Philippe Ariès rašė: Iki šiolei niekam neateidavo į galvą įamžinti vaiko atvaizdą, kadangi vaikystė buvo laikoma pereinamuoju laikotarpiu; nebuvo reikalo išsaugoti atvaizdo atmintyje, jei vaikas turėjo sulaukti brandos, o jei turėjo mirti – vėlgi mažoji būtybė nebuvo verta atminimo: būta itin daug vaikų, kurių gyvybė kabojo ant plauko! Ilgą laiką vyravo gilus įsitikinimas, jog reikia gimdyti daug vaikų, nes tik kai kurie iš jų išgyvensią. (…) Todėl negalima buvo pernelyg prisirišti prie būtybės, kuri galėjo ir neišgyventi.
Kūdikius iki vienų metų laidota kartu su vargšais bevardžiuose kapuose, prie bažnyčių esančiose kapinėse. Vaikų laidojimo būdas pasikeitė XVII a. pabaigoje, kuomet paplito paprotys vaikus laidoti šventovėse, kartu su tėvais, broliais ar seserimis.
sb, punskas.pl
