Lietuvos Vyriausybė atsuko nugarą ir neleido Lenkijoje gyvenantiems mūsų tautiečiams ūkininkams karantino metu dirbti žemę, kurios jie šimtus hektarų yra išsinuomoję mūsų rajone bei Kalvarijos savivaldybėje. Visi pasienio keliai dėl koronaviruso epidemijos užtverti ir Lenkijos ūkininkams patekti į Lietuvos teritoriją su žemės dirbimo technika neįmanoma. Lenkijos Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, prašydamas surasti galimybę ir leisti Punsko, Seinų, Rūdelės ir Vižainio valsčių ūkininkams pervažiuoti Lietuvos–Lenkijos sieną ir dirbti pavasarinius žemės darbus.
Punsko valsčiaus viršaitis pateikė 102 Lenkijos ūkininkų sąrašą, kurie nori pervažiuoti pasienį ir dirbti žemę Lietuvoje. „Kiek teko sužinoti, sieną gali kirsti ūkininkai tik Budzisko–Kalvarijos ir Aradnykų–Lazdijų perėjomis, o žinome, kad su žemės apdirbimo technika reikės važiuoti apie 35–40 kilometrų į vieną pusę ir darbui liks mažai laiko. Tokiu būdu gali kilti ir kitų bėdų, pavyzdžiui, suges technika, pablogės orai, reikės ilgą laiką palaukti, kol ūkininkai sugrįš į laukus dirbti. Gerai būtų, kad nors kiekvienoje savivaldybėje būtų pravažiavimas į Lietuvą, pavyzdžiui, Punsko savivaldybėje Kreivėnų kaime“, – rašė viršaitis. Tačiau dar balandžio 8 dieną vykusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime šį klausimą iškėlęs žemės ūkio ministras Andrius Palionis teigė, kad Seimo Žemės ūkio reikalų komitetas anksčiau yra priėmęs sprendimą neleisti Lenkijos ūkininkams atvažiuoti ir čia dirbti žemę. „Tegul pavasarinius žemės darbus organizuoja ir dirba tie, kurie šią žemę deklaruoja“, – sakė ministras. Ministras pirmininkas S. Skvernelis pritarė tokiai žemės ūkio ministro pozicijai.
Lenkijoje gyvenantys mūsų tautiečiai ūkininkai nesitikėjo tokio akibrokšto ir liko pasipiktinę Vyriausybės nutarimu neįsileisti jų dirbti žemės. Vakar kalbintas vienas jaunas ūkininkas, gyvenantis vos už 5 kilometrų nuo Lenkijos sienos, aiškino, kad jie dabar rimtai galvoja, kaip atsisakyti nuomoti žemę iš vieno Lazdijų rajono gyventojo. „Prieš kelerius metus prie Galadusio ežero išsinuomojau keliolika hektarų žemės ir pievų. Lenkijoje laisvos žemės nėra, su žiburiu jos nerasi, nes daug ūkininkaujančių, todėl man labai tiko jūsų rajone, visai netoli, patogu nuvažiuoti. Kadangi užsiimu gyvulininkyste, man labai trūko pašarų galvijams, todėl pjoviau šieną, sukau į rulonus ir vežiau. Dabar gi nežinau, ką daryti. Ne išeitis man samdytis – mokėti pinigus ir prašyti jūsų rajono gyventojų, kad ją apdirbtų. Man bus nuostolis. Aš kartu su visa savo šeima žemę dirbau, taip pat pašarus pasigamindavau. Taip pigiau. Todėl dabar galvoju, ką daryti. Jeigu pašarų nepasigaminsiu tiek, kiek pernai, teks mažinti karvių bandą. Aišku, karantinas amžinai nebus, jis vis tiek baigsis, turim vilties, kad pora mėnesių neužtruks. Teks dar palaukti“, – mąstė ūkininkas iš Lenkijos.
Nelinksmi ir Lenkijoje, visai netoli Lenkijos–Lietuvos sienos gyvenantys ūkininkai Dalia ir Valdas Pečiuliai. Jie iš viso dirba 120 hektarų žemės, laiko 250 raguočių, 100 karvių, nemažai prieauglio.
„Galvojome, kad netrukus galėsime kirsti sieną per Galinių–Burbiškių perėją, kuri yra pusantro kilometro nuo mūsų sodybos. Sienos perėjos komendanto leidimas atrodė tik formalumas. Sutvarkyti Lietuvos leidimą ėmėsi Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, kuris šiuo reikalu raštu kreipėsi į Lietuvos Ministrą Pirmininką. Į galvą neatėjo mintis, kad Lietuva gali mūsų neįsileisti“, – portalui punskas.pl. sakė ūkininkė D. Pečiulienė. Ūkininkė teigė, kad pernai Lietuvos pusėje 10 hektarų apsėję buvo žiemkenčiais, o šį pavasarį tokį plotą ketino užsėti kukurūzais, kurie būtini pašarams gaminti.
„Be mūsų, niekas tos žemės Lietuvoje nedirbs, – tikino žinių portalą punskas.pl Dalia Pečiulienė. – Ir nerealu ką nors pasamdyti Lietuvoje. Čia turime nupirkę trąšų, herbicidų, sėklų. Neturėtume kuo sumokėti žmonėms už darbą, neapsimokėtų. O laikas bėga. Sausra neišpasakyta. Tuoj bus per vėlu tręšti žiemkenčius ir žolę. Kukurūzai, žinoma, gali dar kiek palaukti.“
Vaidotas Morkūnas, „Dzūkų žinios“
