Božena Bobinienė, punskas.pl
Ar nėra sunku šiuolaikinį, „mobiliųjų telefonų, kompiuterio ir interneto amžiaus“ vaiką sudominti kitomis veiklomis, žaidimais? Kas dabar vaikams labiausiai patinka?
Daugiausia žaidžiu su darželinukais, I–III klasių mokiniais, būnu pas mažuosius lopšelyje. Retai užsiimu vyresnio amžiaus vaikais (nuo 4 iki 8 klasės). Darbas su darželinukais ir ypač vaikų darželiuose – man pats mieliausias. Čia nėra telefonų ir kitų elektroninių priemonių, čia jaučiuosi labai laukiama ir reikalinga. Tačiau, atitinkamai pasiruošus, galima sėkmingai šėlti su įvairaus amžiaus vaikais. Sudėtingiausia žaisti šeimos šventėse, kur vaikai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir prie suaugusių įvairiai elgiasi, ir mamytei ant kelių nori dar pabūti. Visuomet reikėtų atsiminti, kad žaidimas svarbus, bet niekada per prievartą, o tik tada, kai vaikutis nori. Žaisti su kitais – kaip ir gyventi visuomenėje: reikia tiesiog išmokti.
Mano pranašumas tas, kad visada žaidžiu ir vykdau užduotis drauge su vaikais. Nesu statiškas suaugęs, kuris kažką vaikams liepia. Po kiekvieno susitikimo esu tiek pat pavargusi ir išprakaitavusi kaip kiti dalyviai, arba ir labiau. Vaikams smagu, kai skiriu jiems visą savo dėmesį. Manau, nedaug kas pasikeitė iš mano vaikystės: nuoširdi bendra veikla visuomet buvo ir yra smagi.
Savo paskyroje publikuoji labai spalvingų susitikimų su vaikais akimirkas. Ar pati viską darai: rašai scenarijus, sugalvoji rekvizitus, aprangą – tas pasirengimas iš tikrųjų reikalauja ne tik idėjų, bet ir labai daug darbo. Kaip visa tai aprėpi? Turi padėjėjų?
Nelabai moku įvardinti, kada ir kaip gimsta programos. Niekada dar nebuvo tekę tiesiog atsisėsti prie rašomojo stalo ir parašyti scenarijų. Visi scenarijai užrašyti galvoje. Sugalvoju temą/personažą, ieškau muzikos, sugalvoju judesius arba mokausi jų iš įrašų, o žaidimai dažniausiai atsiranda jau būnant su vaikais. Ir toks paviršutiniškas scenarijus kiekvieną dieną vis tobulėja. Galima sakyti, po kokių dešimties susitikimų būna jau tikrai geras, nes išbandytas ir pritaikytas įvairioms amžiaus grupėms. Tuomet reikėtų jį kruopščiai užrašyti, bet aš tada tai jau galvoju kitus… Taigi apibendrinant, programas kuriame visi. Juk be spontaniškumo nebūtų tiek džiaugsmo! Kita vertus, reikia prisitaikyti prie grupės, prie situacijos, prie oro, erdvės ir dar šimto kitų dalykų. Daug mano sumanymų gimsta skalbiant, plaunant indus ar atliekant kitus namų ruošos darbus. Tai mano galvoje vykstantis, nuolatinis procesas.
Kostiumus susiprojektuoju kokius tik noriu, o miela Mažena iš Punsko viską pasiuva geriau, nei galėčiau įsivaizduoti. Tik vieną kostiumą įsigijau parduotuvėje, kitus projektuoju – ir siuvame. Sijonus, kombinezonus, sukneles, kepures, kaspinus… sunku juos visus suskaičiuoti!
Pastaruosius dvejus metus daugiausia animuoju didesnes grupes nuo 50 iki 120 vaikų vienu metu, o kelis šimtus per dieną. Tuomet rekvizitų nenaudoju, arba tik pavienius. Kostiumas, muzika, įgarsinimas ir mikrofonas – net tiek ir tik tiek!
Padėjėjų užduotys: persirengti, pvz., meškinu, leisti burbulus, padaryti tatuiruočių, lankstyti balionus, paaiškinti vaikams ir pagelbėti rankdarbių metu. Tačiau ilgainiui, ir rekvizitų, ir padėjėjų mažėja. Vis dažniau ir labiau užsakovai vertina aktyvų bendravimą su vaikais tik šokiu ir muzika. Būtent tai ir yra tikrosios animacijos.
Kaip ilgai trunka tokie susitikimai su vaikais? Kokio pobūdžio jie būna – „eglutės“, „gimtadieniai“ ir kt.? Kur jie vyksta?
Veiklos pradžioje dirbau tik savaitgaliais, tačiau labai greitai atsirado daugiau įvairių progų linksminti vaikučius ir kitomis dienomis. Jau antrus metus dirbu ištisą savaitę, aišku, darydama pertraukas. Jau pirmieji veiklos metai pranoko visus mano lūkesčius, juolab kad pradėdama šį verslą, per didelio užimtumo nesitikėjau… Susidomėjimas paslaugomis ir pirmųjų užsakovų palaikymas skatino daugiau dirbti. Dabar, bevartydama pirmų ir antrų veiklos metų kalendorius, net nežinau, iš kur tada turėjau tiek energijos ir jėgų. Pavyzdžiui, per tris dienas atšvęsdavau 10–12 gimtadienių! Šiuo metu nepriimu tiek daug užsakymų, vietoj jų vedu didelius ir gerai apmokamus renginius, kurie suteikia man daug emocijų. Tiesa, streso irgi, nes dar nei karto nevažiavau į kokią nors šventę be jaudulio.
Užsiėmimai vienai grupei užtrunka nuo valandos iki dviejų (karnavalai, eglutės, Andrinės, kalėdiniai susitikimai, Darželinukų diena, Vaikų diena, miesto ir bendruomenių šventės, piknikai ir kt.). Vaikų darželiuose ar mokyklose per dieną daugiausiai dirbu iki 6 valandų. Ilgiau šokti, žaisti ir linksmintis neleidžia fizinės jėgos. O jas reikia tausoti, kad kitą dieną vėl būtum žvalus ir linksmas. Šeimos šventėse užtrunkame pagal susitarimą.
Dažniausiai užsiėmimus vedu Suvalkuose, Seinuose, Punske, Augustave, Olecke bei artimiausiose Lietuvos vietovėse (Lazdijų, Kalvarijos ir Marijampolės apylinkėse). Pastoviai bendradarbiauju su Prieraslio (Przerośl), Vižainio (Wiżajny), Bakalariavos (Bakałarzewo) valsčiais, kurie biudžetuose numato daug pramogų vaikams. Kiekvieną savaitę lankau po kelis Suvalkų miesto bei privačius vaikų darželius.
(Bus daugiau)
Božena Bobinienė, punskas.pl
