Kasmet Lietuvoje diagnozuojama beveik 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis, rodo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Vėžio registro duomenys. Sergamumo vėžiu rodikliai nežymiai didėja, tačiau gerėjant diagnostikai ir tobulėjant gydymo metodams, išgyvenamumas ilgėja, o mirtingumo rodikliai mažėja. Ir nors didžioji dalis gydymo finansuojama valstybės lėšomis, sergantieji susiduria su finansiniais iššūkiais tiek dėl gydymo išlaidų, tiek dėl prarasto darbingumo.
Tai rodo ir praktikoje esantys pavyzdžiai, kuomet vėžys trumpuoju laikotarpiu gali būti diagnozuojamas net keliems tos pačios šeimos nariams. Gyvybės draudimo bendrovė „SB draudimas“ turėjo atvejį, kai vienam šeimos nariui susirgus onkologine liga bei išmokėjus draudimo išmoką, trumpuoju laikotarpiu dėl šios ligos kreipėsi ir kitas šeimos narys, kuriam taip pat buvo išmokėta draudimo išmoka. „SB draudimo“ vertinimu, šeimai tai turėjo būti svaria finansine pagalba, kuomet jos labiausiai reikėjo.
Pažymima, kad didžiausia 2020 m. „SB draudime“ išmokėta draudimo išmoka dėl kritinės ligos – vėžio, vienam asmeniui siekė 10 tūkst. eurų, o šiemet didžiausia bendrovėje išmokėta suma vienam asmeniui už onkologinę ligą siekė jau ir 20 tūkst. eurų.
Vėžys yra su amžiumi susijusi liga ir, pagal NVI Vėžio registro duomenis, daugiau nei pusė visų onkologinių susirgimų Lietuvoje diagnozuojami vyresniems nei 65 metų žmonėms, tačiau pastebima, kad amžius vis jaunėja – „SB draudimo“ praktikoje yra buvę atvejų, kuomet klientai susirgo vėžiu nesulaukę net 35 metų amžiaus, taip pat yra pasitaikę ir tokių atvejų, kai draudimo išmokos išmokėtos net už vaikų vėžinius susirgimus.
Plačiausią vaikų kritinių ligų sąrašą siūlančio „SB draudimo“ vadovas Saulius Jokubaitis sako, kad apie riziką susirgti onkologine liga reikėtų pagalvoti dar jauname amžiuje ne tik dėl ankstėjančios ligos, bet ir dėl galimybės gauti geresnes draudimo sąlygas.
„Sveikatos būklė ir galimos rizikos vertinamos prieš pasirašant gyvybės draudimo sutartį, taigi kuo amžius jaunesnis, tuo palankesnės draudimo sąlygos pasiūlomos žmogui ir jos galioja visą draudimo laikotarpį. Nors su amžiumi įmoka už kritinių ligų draudimą kiek didėja, tačiau ji išliks mažesnė nei draudžiantis vyresniame amžiuje, kuomet tikimybė susirgti tam tikromis ligomis daug didesnė“, – sako S. Jokubaitis.
Pastarųjų kelerių metų „SB draudimo“ statistika rodo, kad vėžiniai susirgimai sudaro apie 70 proc. visų bendrovės draudiminių įvykių pagal kritinių ligų sąrašus, kuriuose iš viso numatyta daugiau nei 30 ligų. Šiemet registruotų susirgusiųjų amžiaus vidurkis siekia 47 metus. Per pirmus devynis šių metų mėnesius jiems išmokėta draudimo išmokų suma siekia beveik 72 tūkst. eurų ir tai yra penktadaliu daugiau nei išmokėta per visus 2020 metus už vėžinius susirgimus.
Pandemijos pasekmė – daugiau vėlyvos stadijos vėžių
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) duomenimis, su vėžio diagnoze Lietuvoje gyvena 110 tūkst. žmonių ir 30 tūkst. iš jų – dešimt metų ir ilgiau. Net penktadalį visų moterų vėžinių susirgimų sudaro krūties vėžys, dažniausias vyrų vėžys – prostatos. Kiti dažniausi vyrų onkologiniai susirgimai yra plaučių ir skrandžio vėžys, moterų – gimdos kūno ir gaubtinės žarnos vėžys. Taip pat abiem lytims dažnai nustatomi odos navikai.
Apskritai, vyrai onkologinėmis ligomis serga dažniau nei moterys, taip pat navikai jiems dažniau nustatomi jau pažengusių stadijų. Palyginimui, moterims pusė visų vėžio atvejų nustatoma pirmos ir antros stadijų, o vyrų ankstyvųjų stadijų dalis siekia tik 35 proc.
Gydytoja onkologė chemoterapeutė, NVI Klinikinių tyrimų grupės vedėja dr. Edita Baltruškevičienė sako, kad dėl koronaviruso pandemijos, vėžio prevencinių programų vykdymas buvo šiek tiek sustojęs, todėl pastaruoju metu daugiau diagnozuojama pažengusių stadijų vėžinių susirgimų. Tačiau, anot medikės, šiandien vėžio diagnozė vis rečiau reiškia mirties nuosprendį.
„Net ketvirtos stadijos agresyvių vėžinių susirgimų – tokių, kaip plaučių vėžys, melanoma – atvejais, išgyvenamumas yra ženkliai pagerėjęs. Tai siejama su naujų vaistų atsiradimu, technologijomis, leidžiančiomis taikyti tikslingesnį gydymą. Ir nors kiekvienas atvejis individualus, šiandien net ketvirtos stadijos ligą mes vertiname kaip lėtinę, kurią išlaikant gyvenimo kokybę, siekiame kontroliuoti vaistais“, – sako E. Baltruškevičienė.
Nauji gydymo būdai veiksmingesni, bet ne visi kompensuojami
Gydytoja onkologė pasakoja, kad dabartinę medicininę pažangą lyginant su laikmečiu prieš porą dešimtmečių, matome kiek viskas patobulėję ne tik gydant vėžinius susirgimus, bet ir juos diagnozuojant.
„Smarkiai į priekį žengė diagnostikos metodai – endoskopiniai ar specifiniai, kurie ne tik leidžia apžiūrėti gleivinę iš vidaus, bet ir šviesos spinduliu geriau išryškina patį naviką. Be naujų radiologinių metodų (kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso ar positronų emisijos tomografijos), ypač pažengė molekulinė diagnostika, kuri iš biopsijos metu paimto mėginio leidžia labai detaliai nustatyti naviką ar genus, galinčius sąlygoti ligos išsivystymą.
Tokios genų panelės, kuomet ištiriama daug genų, padeda tiksliau įvertinti ligos prognozę ir galimą atsaką į vienokį ar kitokį gydymą. Taigi gydymą parenkame kiekvienu atveju individualiai. Tačiau išplėstinis genomo tyrimas kol kas nėra diagnostikos standartas ir nekompensuojamas valstybės, tačiau atskirais atvejais pacientai šį, keletą tūkstančių eurų kainuojantį tyrimą, įsigyja patys“, – pasakoja E. Baltruškevičienė.
Anot jos, pagrindiniai vėžio gydymo vaistai yra kompensuojami valstybės ir priemokos už juos būna išties nedidelės. Tokiais atvejais, žmogui papildomų finansų gali prireikti kelionėms į ligoninę, ar papildomiems mitybos preparatams, reabilitacijai, jeigu jos nefinansuoja valstybė.
„Tačiau jeigu žmogus nori įsigyti naujų vaistų, kurie yra nekompensuojami, bet jo atveju būtų efektyvūs, kalbame apie labai didelius pinigus. Turiu pacientų, kurie įvertinę savo finansines galimybes, pasiryžta pirkti pačius naujausius inovatyvius vaistus, kurie dar tik ateina į Lietuvą – jie nėra kompensuojami, ir tuomet gydymas gali kainuoti kelis tūkstančius eurų per mėnesį“, – pasakoja gydytoja ir priduria, kad tokių pacientų yra vienetai.
Vėžys ir darbingumas – ar suderinama?
Pasak E. Baltruškevičienės, dažnas pacientas išgirdęs vėžio diagnozę patiria šoką, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – tiek vertybiškai, tiek dėl būtinybės keisti gyvenimo būdą, užsitikrinti finansinį, psichologinį saugumą, prasideda daug jėgų ir laiko reikalaujantis gydymas.
„Vėžį nustačius labai ankstyvoje ar dar priešvėžinėje stadijoje, gali užtekti tik chirurginės intervencijos – naviko pašalinimo ir stebėjimo. Tokiu atveju gydymas užtrunka apie mėnesį ar kelis – kol atliekami tyrimai, operacija ir paskui – reabilitacija. Bet dažniausiai net ankstyvoje vėžio stadijoje taikomas kombinuotas gydymas, kuomet derinama chirurgija, medikamentinis gydymas, spindulinė terapija ir taip, žinoma, susidaro pakankamai ilgas gydymo procesas, galintis užtrukti net iki metų“, – pasakoja medikė.
Anot E. Baltruškevičienės, kiekviena situacija labai individuali ir nors žmogus turi teisę visą gydymo laikotarpį pasiimti nedarbingumą ir gauti ligos išmoką, daugelis derina darbą ir gydymą.
„Gydymas nėra nenutrūkstantis, jis nevyksta kasdien ir mes visuomet stengiamės jį priderinti prie paciento poreikių. Pavyzdžiui, į spindulinę terapiją galima ateiti popietėmis, chemoterapija dažniausiai vyksta ciklais kas 3 savaites, taigi pacientas galėtų turėti tik keletą dienų nedarbingumo ir vėliau grįžti į darbą. Labai dažnai gydoma medikamentais tablečių forma ir tai leidžia dirbti visą gydymo laikotarpį“, – sako medikė.
Ji priduria, kad kiekviena situacija yra skirtinga. Juolab, kad vieni žmonės atideda savo darbus ir visą energiją sutelkia į gydymąsi bei atsistatymą po chemoterapijos, kuomet būna ir silpna, ir kraujo rodikliai prastesni, kiti labai vertina savo darbą ir nori prasiblaškyti, nukreipti mintis nuo ligos dirbant.
Nemažiau svarbu užsitikrinti ir finansinį saugumą, išlaikyti darbo poziciją. Iš ilgametės darbo patirties E. Baltruškevičienė mato, kad skiriasi ir darbdavių požiūris. Vieni leidžia mažiau dirbti, prisitaiko ir išlaiko darbo vietą visą nedarbingumo laikotarpį, kitiems pasiseka mažiau ir darbdavys ieško pamainos į jų darbo vietą, taigi be ligos žmogus dar patiria didžiulį stresą, kad gali prarasti darbo vietą.
