Istoriniai statiniai ir nakvynė bunkeryje – davęs pažadą tėvui, Lenkijos lietuvis įkūrė unikalią gyvenvietę

Rimantė Pauliukaitytė, LRT.lt

Vos už kelių kilometrų nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos, Punsko valsčiuje, esančiame Ožkinių kaime yra rekonstruota savo galybe užburianti prūsų ir jotvingių gyvenvietė. Vietos gyventojas Petras Lukoševičius jau 20 metų puoselėja unikalią sodybą, tesėdamas tėvui duotą pažadą įamžinti protėvių atminimą.

„Esu kilęs iš Seinų, Suvalkų ir Punsko lietuviško trikampio, gimęs kitoje pusėje Punsko, dzūkų šeimoje, bet gyvenau tarp sūduvių, visi aplink buvo sūduvių kilmės, – pasakoja Petras Lukoševičius. – Nuo mažų dienų šeimoje daug girdėjau apie narsius jotvingius ir prūsus, pokario partizanus, o tėvas mirdamas perdavė žinojimą, perduodamą iš kartos į kartą. Atėjus laikui, jį perduosiu ir savo sūnui.“

Punske traktorių ir automobilių detalėmis prekiaujantis verslininkas didžiąją dalį pajamų skiria prūsų ir jotvingių gyvenvietei kurti – tėvo perduotoms žinioms įprasminti. Ši vieta yra įtraukta į Lenkijos turistinių objektų sąrašą kaip istorinę atmintį saugantis objektas, kur galima susipažinti su baltų vakarinio arealo genčių materialiniu ir dvasiniu gyvenimu.

Nusipirkęs žemės sklypą etninėse lietuvių žemėse, gyvenvietę 2001 metais ėmęs kurti P. Lukoševičius po dvidešimties metų ne tik džiugina lankytojus nuveiktais darbais, bet ir kurpia naujus sumanymus.

Šiuo metu sodyboje dažnai girdėti sparčiai vykstančių statybų garsai – čia kyla naujas pastatas, kuriame bus įkurtas restoranas, o svečiai galės ne tik pamatyti, kaip gyveno jotvingiai, bet ir paragauti jų valgytų autentiškų patiekalų.

„Vykdau pažadą, duotą savo tėvui, saugoti protėvių – jotvingių, prūsų, lietuvių – istorinį paveldą“, – paklaustas, iš kur semiasi jėgų, atsako sodybos šeimininkas.

„Apjuosta gynybiniu pylimu, čia stovi medinė pilis su priešpiliu, liudijanti apie protėvių ryžtą ginti gimtąją žemę“, – pasakoja P. Lukoševičius.

„Pilis atstatyta remiantis archeologų ir istorikų užfiksuotais atradimais. Sakralų mūsų protėvių požiūrį į supantį pasaulį įkūnija mišku apsodintas pilkapynas, medžių apsupta šventvietė ir žinyčia – lietuvių pagonių šventovė“, – priduria jis.

Dar vienas ypatingas objektas – vandens duobė, kuri, kaip manoma, atsirado nukritus meteorui. Netoliese yra ir atstatytas aukuras, kurių čia rasta net penki. Visoje gyvenvietėje gausu įvairaus dydžio ir formų akmenų, dalis jų išraižyta pagonių dievų ir deivių, prūsų karo vadų vardais, įvairiais simboliais ir runomis. P. Lukoševičius žino ir gali papasakoti apie kiekvieno jų reikšmę.

Įvairiausių objektų, bylojančių apie jotvingių ir prūsų laikus, šioje gyvenvietėje gausu, o pats naujausias rekonstruotas statinys – partizanų slėptuvė-bunkeris, atidarytas lankytojams 2019 metais.

„Patį bunkerį iškasė technika, bet viską padarėme, sunešėme ir įrengėme dviese su sūnumi, viskas mūsų dviejų rankų darbo. Bunkeris atstatytas toje pačioje vietoje, kur buvo pokario metais. Tik paaukštinom puse metro ir angą praplatinom. Kiek žinau, bunkeryje lankėsi ir Dainavos, ir Tauro apygardos partizanai.

Šitas bunkeris išliko, nes paskutiniai partizanai, kurie pasirodė šiose vietose 1951 metais, žuvo ne čia. Įdomių eksponatų čia radome, manome, kad netoliese turėjo būti ir kitas bunkeris, nes tarp radinių buvo telefono ragelis“, – pasakoja P. Lukoševičius.

Anot pašnekovo, atkurtoje slėptuvėje žmonės ir dabar kartais nakvoja. „Apsistojus bunkeryje apie 15 minučių – tai dar civilinis gyvenimas, o paskui įsivyrauja tyla. Dusluma tiek prislegia žmogų, kad jis pradeda visiškai kitaip mąstyti“, – vieno nakvojusio svečio įspūdžius prisimena gyvenvietės šeimininkas.

Lankytojai, norintys persikelti kelis šimtmečius atgal, apsinakvoti gali ir mediniuose nameliuose, esančiuose atkurtos medinės pilies kieme. Į jį patenkama perėjus pakeliamąjį tiltą per apsauginį griovį ir įžengus pro galingus ąžuolinius vartus, saugomus gynybinių bokštų.

„Nakvoti gamtos apsuptyje teks taip, kaip nakvodavo mūsų protėviai. Sąlygos senovinės, prūsiškos – kaip ir anksčiau, visa šeima miegojo kartu, o kiti gyvenimui reikalingi objektai įrengti išorėje. Norintieji praleisti čia naktį dėl nakvynės turi susitarti iš anksto“, – pasakoja P. Lukoševičius.

Kaip teigia ekskursijas po gyvenvietę vedantis sodybos įkūrėjas, čia atvyksta nemažai lankytojų, kurie mėgsta tylą gamtoje, vakarones prie laužo miške, žvaigždėto dangaus paslaptis.

„Čia ir ne vienas vestuves, įvairias šeimos šventes, jotvingių ir prūsų bendrijos šventes esame surengę. Į Baltų vienybės dieną žmonės suvažiuoja iš įvairių baltų žemių ir iš čia pasiėmę ugnelę veža ją į savo piliakalnius, prie kurių gyvena“, – teigia jis.

Gyvenvietėje sutinkame ir lankytojų iš Lietuvos, pakalbinti jie prasitaria, kad čia atvyksta jau ne pirmą kartą. „Prieš dešimt metų buvome, tada viskas kiek kitaip atrodė. Gyvenvietė tada padarė tokį įspūdį, kad ir po tiek laiko atsimename. Šįkart čia atsivežėme ir savo draugus“, – pasakoja iš Kauno atvykęs vyriškis.