„Dzūkų žinios“
Įvadas
Džiugu, kad Lazdijų rajono Būdviečio dvaro ir parko teritorija dėl savo istorinio unikalumo susilaukia vis didesnio dėmesio ne tik spaudoje, bet ir dalyvavimo žurnalo STRUCTUM projekte „Išmanusis miestas 9“, pristatomame profesionalių architekčių Simos Balčiūnaitės ir Dainoros Abelkienės dueto. Projektas sudomino ne tik projektuotojus, bet ir Lazdijų rajono savivaldybę, kurioje praėjusių metų gruodį vyko pirmasis parko įveiklinimo vizijų aptarimas. Jame dalyvavo architektūros, inžinerijos, statybos urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros, dizaino profesionalų komandos. Dalyviai išsakė savo ateities vizijas dėl šio objekto tvarkymo, panaudojimo, pritaikymo turizmui, teritorijos puoselėjimo tolesniam jos planavimui, nepamirštant ir itin sudėtingos žemės nuosavybės struktūros, teritorijų vystymo prioritetų.
Deja, projekto aptarime pasigendame bendravimo su Būdviečio kaimo atstovais, ypač vyresnio amžiaus žmonėmis, dar menančiais ir dvarininkų Glatmanų laikus, nes nei vienas aptarime nedalyvavo.
Pabendravęs telefonu su Būdviečio bendruomenės vadove Reda Uzdiliene, sužinojau, kad patvirtintas ir jau finansavimą gavęs parko atkūrimas nebevyksta. Taip pat apie parko atkūrimą telefonu kalbinau Lazdijų rajono savivaldybės paskirtą šio projekto darbų kuratorių, vyr. specialistą Gediminą Giedraitį. G. Giedraitis patikino, kad projektas yra numatytas savivaldybės planuose. Ir darbus pradėti planuojama jau kitais – 2024 metais.
Tad nutariau pasižvalgyti po parką, nusimaudyti parko tvenkinyje. Bet pro šalį einanti moteris patarė nesimaudyti, ko nedaroma čia jau 60 metų. Kodėl? Ogi dėl dar buvusio kolūkio vadovų į upelį nutiesto kanalizacijos vamzdžio ir prie jo prijungtų kitų – kolūkio valgyklos ir privataus namo – nuotekų vamzdžių.
Eilę metų tos nuotekos patekdavo į didįjį ir mažąjį tvenkinius. Kaimo gyventojai nustojo čia maudytis. Kiti važiuodavo maudytis į Kybartų kaime esantį Ilgelio ežerą. Bet pastaruoju metu Ilgelio ežero vienas krantas, kuriame patogus pliažas, buvo privatizuotas. Jame įrengtas užtvaras ir pakabinta lentelė „Privati valda“. Manyčiau, kad Aplinkos apsaugos departamento specialistai turėtų susidomėti šiuo dvaro tvenkiniu, ištirti vandenį, ar tvenkinys dar netapo užkrečiamųjų ligų židiniu. Vėliau, atkūrus parką, būsimieji lankytojai ir turistai norės tvenkinyje paplaukioti, pažvejoti. O minėtą nuotekų vamzdį derėtų nukreipti į kitą, tam tinkamą vietą.
Senoliai, tebegyvenantys Būdvietyje, prisimena parką, užsodintą obelimis ir kriaušėmis. Gi kolūkis visus vaismedžius išpjovė, tačiau nei vieno medelio nepasodino. Be to, prieš 10 metų buvęs seniūnas pasirūpino kažkodėl išpjauti ir buvusį didelį riešutyną.
Būdviečio parko rytinis pakraštys yra prie dabartinės Bažnyčios gatvės. Pačiame parko kampe yra pastatyta nauja klebonija. Visi parko medžiai, augę prie dabartinės Bažnyčios gatvės atkarpos dabar yra išpjauti. Niekas nepasirūpino atsodinti naujus medelius. Apie tai esu jau rašęs straipsnyje „Dingo malūnas ir medžiai“ („Dzūkų žinios“, 2023-04-07).
Būdviečio dvaro parko koplyčia
Keletas minčių apie tikrą parko puošmeną koplyčią. Atkūrus nepriklausomybę, koplyčią „privatizavo“ Būdviečio parapijos klebonas, teologijos mokslų daktaras Leonas Lešinskas. Jo nurodymu buvo visiškai sunaikintas koplyčios interjeras, išgriauta grota ir Kristaus kapas, užmūrytas vienas langas, išluptos net grindų plytelės. Savo metu bandžiau su juo pasiginčyti dėl grotos nugriovimo, bet nieko nepešiau. Esą tokia nauja bažnyčios tvarka, kai griaunami altoriai…
Sužinojau, kad koplyčioje buvo pastatyti trys kryžiai. Ant vidurinio kryžiaus buvo Kristaus skulptūra, o ant šoninių kryžių latrų skulptūrėlės. Kiek žinau, tai vienintelė tokios paskirties koplyčia Lietuvoje. Gal būsimieji parko atkūrėjai įtrauktų į savo planus ir koplyčios interjero atkūrimą? Koplyčioje galėtų kaboti ir buvusių 20-ies skulptūrėlių nuotraukos.
Nei kas dabar rūpinasi koplyčia, nei kas turi koplyčios raktus – nesužinojau, nes nėra jokios informacinės lentelės. Kadangi koplyčia yra įtraukta į Lietuvos kultūros paveldo objektų sąrašą, tai ir ja, kaip ir kitais objektais: svirnu ir rūsiu – turėtų rūpintis Būdviečio seniūnija.
Išvados
Manyčiau, kad projektas būtų išsamesnis, jeigu projektuotojai, rajono valdininkai, seniūnijos darbuotojai ir kuratorius pasikalbėtų su kaimo bendruomene, su senoliais, dar prisimenančiais senąjį dvarą ir parką, kurie galbūt geriau žino dvaro istoriją nei seniūnijos, kurios būstinė yra už kelių kilometrų kitame kaime, specialistai.
Apie Būdviečio dvarą rašė ir Punske spausdinamas žurnalas „Terra Jatwezenorum” (Jotvingių kraštas, 2015, T. 7, p. 520–535).
Antanas Staškevičius
