Dėl toliau į švietimo įstaigų elektroninius paštus plūstančių grasinimų apie pastatuose neva padėtus sprogmenis Lietuvoje jau trečią dieną stringa ugdymo procesas. Dalis mokyklų nusprendė kuriam laikui pereiti į nuotolinį ugdymą. Kitos ir toliau nurodytu neva sprogimo metu evakuojasi, o tėvai priversti mesti darbus ir skubėti susirinkti savo vaikus.
Pastarųjų dienų įvykiai iškėlė klausimą ne tik dėl institucijų pasirengimo suvaldyti krizines situacijas, bet ir dėl politinių lyderių indėlio. Pasigendama šalies vadovų, kurie krizės akivaizdoje sugebėtų tinkamai komunikuoti, tarti žodį ir nuraminti įsibaiminusią visuomenę.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad susidariusi padėtis parodo, jog „teroristai laimi prieš Lietuvos valstybę“. Jis teigė pasigendantis lyderystės iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovės Agnės Bilotaitės.
„Ką daro valstybė? Ogi, atrodo, nieko, veikia pagal standartines procedūras, numatytas pavienių objektų „užminavimui“. Dalis mokyklų nusprendė pereiti dirbti į nuotolį, kol kas savaitei, bet iš esmės tiek, kiek norės teroristai. Ir tai viskas, ką galima padaryti? Pasigendu lyderystės. VRM politinės vadovybės Lietuvoje paprasčiausiai nėra“, – feisbuke rašė D. Žalimas.
Jis kėlė klausimą, kodėl iki šiol problemai spręsti nepasitelkiami savanoriai, šauliai, mokyklų sargai, kurie budėtų ir užtikrintų, kad į ją tikrai niekas su sprogmenimis per naktį neatvyko.
„Daug politikų tik pliurpti gali apie hibridinę agresiją… O, beje, buvo apie tai pareikšta kokia nors prezidento ar ministrės pirmininkės pozicija? Iš VRM tikrai nesitikėkime, nes jie gi „nesikiša“ į pareigūnų veiklą“, – kritikavo profesorius.
Pasimatė, kad esame nepasiruošę?
Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili pati asmeniškai patyrė, kaip valstybė yra nepasiruošusi tvarkytis su ekstremaliomis situacijomis. Mokyklos, kurias lanko jos vaikai, taip pat sulaukė grasinimų. Jose ugdymo procesas nebuvo nutrauktas, įstaigos atliko evakuacijos pratybas.
Kaip pastebėjo politologė, labai svarbu, kad tėvai namuose patys neskleistų panikos, nuramintų ir apmokytų savo vaikus, kaip elgtis iškilus galimai grėsmei. Tačiau, anot jos, tai padaryti neįmanoma, nes iki šiol patys tėvai nesulaukė jokios informacijos, ką daryti krizės akivaizdoje.
„Daugelis dirbančių švietimo sistemoje sako, kad jūs turite klausimus šeimoje aptarti su vaikais. Labai puiku, nuo to turėtume ir pradėti. O ką tėvai gali pasakyti? Kiekvienas tikriausiai šiandien raminame, instruktuojame, kaip tik mokame, arba išvis nieko nedarome, nereaguojame. To neturėtų būti“, – portalui lrytas.lt sakė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Ji savo akimis įsitikino, kaip patys tėvai puolė į paniką, atakavo mokyklas skambučiais, o tuo metu pačios mokyklos skambučiais atakavo policiją.
„Jeigu ši situacija tęsis ir toliau, tai tikrai prisidės prie augančio nerimo visuomenėje, nepasitikėjimo šalies valdžia. Taip, policija sako, kad nereikia reaguoti. Taip, nereikia, nes greičiausiai nieko nebus, bet tai kelia nepasitikėjimą valstybės stabilumu. Tai neprisideda prie kolektyvinio saugumo jausmo“, – įsitikinusi politologė.
Dėl to pirmiausia, pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, trūksta net ne politinės lyderystės, o pasiruošimo. Jei viskas veiktų taip, kaip turi veikti, politikams net nereikėtų imtis raminti visuomenę.
„Trūksta ne tik politinės lyderystės, bet apskritai, man atrodo, mes esame labai mažai pasiruošę. Nenoriu sakyti, kad nepasiruošę, bet labai mažai pasiruošę panašaus pobūdžio situacijoms. Čia yra apskritai struktūrų, institucijų, kurios turi užsiimti civiline sauga, didelė problema. Daugiadieniai pranešimai, kuriuos gauna mokyklos ir kitos institucijos, atskleidė mūsų silpnąją pusę – labai vėluojame reaguoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Su tuo sutiko ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Jos teigimu, pilno masto karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei 600 dienų, apskritai invazija į Ukrainą prasidėjo dar 2014 metais, o mūsų kalbos, kad reikia ruošti visuomenę, taip ir liko tik kalbomis.
