Mielosios, mielieji,
Šiais metais trisdešimtąjį Lietuvos Laisvės pavasarį pasitikti ir minėti rengiamės visi – pasidalyti nuveiktais darbais, su nauja komanda ruošėmės tęsti pamatinius mūsų asociacijos darbus. Deja, negailestingas laikas pakoregavo ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio gyvenimą. Žmoniją sukrėtė kosminiu greičiu sklindanti paslaptinga liga, sėjanti baimę, nerimą. Išgyvenę okupacijas, karus, tremtį, žinoję ir pažinę fizinius ir ideologinius priešus, įveikėte, nes tie gyvenimo metai buvo kupini švento tikėjimo Laisve. Mūsų jauna valstybė rūpinosi, skirdama dėmesį Jūsų šeimoms, artimiesiems, kviesdama rašyti, dalytis. Kreipiamės į jus, mielieji, prašydami išlikti budriems ir jautriems. Išmintingas elgesys ir supratimas padės apsaugoti save ir artimuosius. Blogiausia, kas gali nutikti – prarasti nuovoką ir sukelti paniką, sąmyšį, ko labiausiai nereikėtų. Suprantame, kaip sunku likti namuose, sekti šiurpinančias žinias ir laukti. Bet ne tai svarbiausia, kad daugelis įstaigų uždaryta, kad visi esame raginami nekeliauti, nebendrauti. Žinoma, sunku susitaikyti, bet šį kartą reikia priimti iššūkius. Dabar, kai visos tarnybos, o ypač medicinos, stoja į beginklę kovą su nematomu priešu, netgi mes savo sąmoningu elgesiu galime jiems padėti be reikalo nedrumsdami rimties. Čia kaip tikrame kovos lauke, kur kiekvienas žingsnis gali būti lemtingas ar pražūtingas. Čia jau ne karinių veiksmų, o dvasinio pasirengimo būti atsakingam už save ir kitus rezultatas. Specialių receptų gydytojai neišrašys, bet yra ir kitokių būdų įveikti izoliaciją (karantiną). Visi, be abejo, namuose turite knygų – o tai – nusiraminimas, savygyda. Tai pagalba, kurią galime suteikti patys sau. Knyga kaip vaistas nuo seniausių laikų iki šiol gali būti mankšta protui, tvarstis sielai. Tokie užsiėmimai vadinami biblioterapija. Mėgiama seniai skaityta ar naujai skaitoma knyga, poezijos pluoštelis, netgi pasaka bus savotiška reabilitacija. Skaitykite sau, skaitykite anūkams… o jei ne knyga, dar kviečiame atrasti save rašant.
Kasdien išgyvename daugybę įvairių jausmų ir emocijų, tačiau dažnai net nenutuokiame, iš kur ir kodėl jos kyla. Ar gali čia padėti rašymas? Rašymas turi gydomąją galią, padeda spręsti įvairias problemas ir yra kaip smegenų mankšta. Rašymo terapijos „tėvu“ galima vadinti amerikiečių psichologą Džeimsą Penebeikerį, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje iškėlė prielaidą, kad kalbinė išraiška atspindi žmogaus patirtas traumas. Tai gali būti skaudūs vaikystės išgyvenimai, santykiai su kitais žmonėmis, sukrėtę gyvenimo įvykiai, nesėkmės. Rašant galima ne tik sugrįžti į praeitį, įsisąmoninti dabarties momentą – apibrėžti save, koks esu dabar, bet ir įsivaizduoti save ateityje, koks norėčiau būti. Rašymo terapija artima sąmonės srauto technikai, kai neanalizuodami, nevertindami, nekreipdami dėmesio į rašybą ar skyrybą laisva forma atvirai ir nuoširdžiai išliejame jausmus, emocijas, mintis, būseną, kurią dabar jaučiame. Tada galima užsiimti savianalize, kuri padeda geriau save pažinti ir identifikuoti tai, kas mums kelia nerimą, liūdesį ar nepatogumą. Rašymas gali mums padėti atrasti save ir suprasti savo jausmus. Kasdien išgyvename daugybę įvairių jausmų ir emocijų, tačiau dažnai net nenutuokiame, iš kur ir kodėl jos kyla. Turbūt daugelis žino tą jausmą, kai tarsi akmuo nuo širdies nukrinta pakalbėjus su artimu žmogumi, jam atsivėrus, išpasakojus tai, kas mus neramina ir slegia. Tačiau ne visada turime galimybę susitikti ir pasidalyti savo išgyvenimais. Be to, kartais tai būna labai gilūs ir jautrūs asmeniški dalykai, apie kuriuos nenorime kalbėti, nes galime likti nesuprasti, sukritikuoti, nuvertinti. Būna ir taip, kad nežinome, ką papasakoti ir kas mus išties liūdina, kai jaučiame nepaaiškinamą slogią būseną. Paimkite popieriaus lapą, sąsiuvinį ir rašykite – rašykite sau, rašykite mums, artimiems ar visai nepažįstamiems… tegu tie laiškai, tie užrašai ir nebus išsiųsti, bet Jūs, prisimindami džiugias ar liūdnas akimirkas, vaikystės išdaigas ar brandžius išgyvenimus, pasikalbėsite, pasibarsite ar pasidžiaugsite. O gal – jūsų (ne)papasakotos istorijos išliks, virs straipsniais, gal kaip palikimas artimiems. Tikėkim, kad praslinkus tiems pavasarinį dangų gaubiantiems nematomiems debesims, susirinksime ir pasidalysime, kaip pragyvenome tą nerimastingą laikotarpį.
Ir dar ką galime nuveikti gero – tai prisiminti, kaip mėgdavome piešti. Tai dar vienas meno terapijos būdas, o viena iš rūšių – fraktalinis piešimas. Fraktalas atspindi fizinę ir emocinę žmogaus būseną, padeda suprasti, kaip kurti santykius, kaip atskleisti savo sugebėjimus, kaip išlikti sveikam ir harmoningam ir kaip lengviau pamatyti problemas bei jas koreguoti. Terapinius piešimus pavadinkime PIEŠIU SAVE, TAVE, PASAULĮ. Toks piešimo metodas pašalina įtampą, nerimą, baimes. Fraktalinis piešimo metodas pirmą kartą buvo pritaikytas 1991 m. Jo autorė – psichologė T. Z. Polujachtova. Ji žinoma kaip universalių metodikų kūrėja sveikatinimo ir biotechnologijų srityse, kuri ieškojo novatoriškų, efektingų ir kuo plačiau pritaikomų savidiagnostikos, saviugdos ir saviterapijos bei korekcijos metodų. Pagrindinis fraktalų piešimo tikslas – piešiant ir spalvinant elementarų, kiekvienam prieinamą piešinį susijungti su savo pasąmone, per intuityviai atėjusių spalvų ir formų prizmę išgauti iš jos informaciją apie savo emocines, psichologines problemas iš praeities, dabarties ir net ateities tam, kad jas galima būtų įvardyti, pripažinti ir, svarbiausia – savarankiškai spręsti ir koreguoti per fraktalinį piešimą bei spalvinimą. Kuo naudingas ir kur naudojamas fraktalų piešimas?
Fraktalografiniai piešiniai leidžia pasiekti informaciją, glūdinčią mūsų pasąmonės gilumoje. Joje kaupiame begalę žinių: apie asmenybę, charakterį, talentus, problemas, stresus, siekius ir tikslus. Fraktalografiniai piešiniai leidžia vizualiai išreikšti šią informaciją. Taip pasiekiame sąmoningumą, pradedame suvokti, koks yra mūsų gyvenimas ir kokio jo norime. Visų pirma fraktalinis piešimas yra puiki savidiagnostinė priemonė, naudojama dirbant su emocinių problemų, traumų, psichologinių sutrikimų, įvairių fizinių negalavimų turinčiais žmonėmis – tiek vaikais, tiek ir suaugusiais. Atsižvelgiant į tai, kad bene kiekvieno gyvenimas yra pažymėtas šiokių tokių sunkesnių emocinių išgyvenimų, patirtų vaikystėje, šeimoje, paauglystėje ar darbinėje aplinkoje ir retas iš mūsų yra visiškai save atradęs – visi mes piešdami ir spalvindami fraktalus galime tikėtis į dienos šviesą ištraukti įvairių mūsų psichologinių problemų, kompleksų, nepasitikėjimo savimi ar nesėkmių priežastis ir pradėti su jomis dirbti. Taip, fraktalų piešimo paskatinti, vieni žmonės prisimena ir vėl su džiaugsmu įsitraukia į vaikystėje turėtą lipdymo, dainavimo, šokimo, tapybos ar bet kokį kitokį meninį pomėgį, atskleidžia savyje pedagoginius ar psichologinės įžvalgos sugebėjimus.
Fraktalografija – tai būdas, padedantis žmogui gyventi kūrybiškai. Jis neturi tikslo sukurti meninius šedevrus, nors praktikuojantys šį metodą sukuria tikrai įspūdingų darbų. Piešiant kūrybiškumas gali pradėti reikštis labai įvairiose gyvenimo srityse: santykiai, sveikata, dvasinis lygmuo, profesinė veikla, materialinė gerovė ir pan. Kiekvienas atranda tai, kas padeda skleistis saviraiškai ir savirealizacijai. Tai, kas padeda lengviau tvarkytis su iškilusiais gyvenimiškais klausimais. Tai, kas tiesiog padeda jaustis laimingu!
Kiekviena spalva, kaip ir mūsų vidaus organai, turi tam tikrą energetinį dažnį, todėl nenuostabu, kad mūsų organizmas į skirtingas spalvas ir jų sukeliamas vibracijas reaguoja skirtingai – tai susijaudindamas, tai suaktyvėdamas, tai nurimdamas. Kita vertus, smegenų žievėje slypi ankstesnių išgyvenimų patirtis, taip pat bendra pasąmoninė organizmo būsena (ir galbūt jau bepradedančių formuotis ligų užuomazgos), kuri tam tikromis sąlygomis gali būti išreikšta spalvomis ir formomis ir taip ištraukta į dienos šviesą, kad ją pamatytumėm, įvertintumėm ir atkreiptumėm į ją dėmesį. Būtent tokiu principu per fraktalinius piešinius galime pamatyti piešiančiojo charakterio savybes, emocinę būseną, ankstesnes psichologines traumas, įgimtus talentus ir netgi stipriau išreikštas tas organizmo vietas ir organus, į kuriuos labiausia vertėtų atkreipti dėmesį (reikia pamatyti žmonių nustebimą, kai jų diagnostiniame piešinyje mokytojas įžiūri tuo metu skaudančią galvą, sutrikusią kojų kraujotaką, virškinamojo trakto ar vidaus organų uždegimus bei kitas problemas, kurių plika akimi tikrai nesimato ir netgi paties žmogaus ne visuomet yra žinomos).
Žinoma, fraktalų piešimas nėra nei alternatyva, nei pakaitalas rimtiems medicininiams ir psichologiniams tyrimams bei gydymui. Tai pagalbinė terapinė priemonė, kurią naudojant šalia tradicinės medicinos tiesiog galime tikėtis geresnių ir galbūt greitesnių rezultatų.
Norėtumėte nusipiešti savo fraktalą?
Piešiniui reikės A4 formato balto lapo, juodo tušinuko ir kuo daugiau spalvotų pieštukų. Piešiame ramioje aplinkoje ir tam turime skirti bent 1–1,5 val.
Telieka imti pieštukus ir kibti į darbą.
Kontūro brėžimas
Lapą prieš save pasidedame horizontaliai.
Rašiklį atremiame bet kurioje lapo vietoje (nebūtinai per vidurį) – tai bus piešinio atskaitos taškas.
Užsimerkę 45–60 sekundžių piešiame nepertraukiamą, ištisinę liniją, stengdamiesi užpildyti kuo didesnį lapo plotą, bet neišeinant už lapo ribų. Jei išėjote už lapo ribų, neišsigąskite, nesustokite, neatsimerkite – sugrįžkite ir pieškite toliau.
Linija turi būti aiški ir gerai nubrėžta.
Ranka, laikanti rašiklį, turi judėti vidutiniu greičiu – nei per greitai, nei per lėtai.
Piešiame ramiai, stengdamiesi, kad linijos būtų kuo įvairesnių krypčių – tiesios, kreivos, apvalios, banguotos ir kitokios.
Stengiamės išvengti dažnai pasikartojančių, vienodų linijų: tik apskritimų, spiralių, kilpų ar vien tik geometrinių formų.
Nepiešiame žinomų formų (namelis, gėlytė, širdelė, parašas ir t. t.).
Jau nupiešus kontūrą, linijos pradžią ir pabaigą bei visas atitrūkusias linijas prijungiame prie artimiausio susikirtimo taško, kad atrodytų, jog taip ir buvo.
Pažiūrime, kiek iš susikirtusių linijų gavome langelių. Didelių, vidutinių ir mažų langelių (tuščių plotelių) piešinyje turėtų būti maždaug po trečdalį.
Jei atsimerkę pamatėte, kad piešinyje yra per daug didelių langelių (taip dažnai atsitinka, spalvinant per lėtai), vėl užsimerkite ir dar kurį laiką pieškite.
Spalvinimas
Spalvinant fraktalą, spalvotus pieštukus imame tik užsimerkę, leisdami spalvas pasirinkti mūsų vidiniam balsui. Spalviname, žinoma, atsimerkę.
Svarbiausia taisyklė – šalia esančių (kaimyninių) langelių, kuriuos riboja linija, negalima spalvinti ta pačia spalva. Vienoda spalva galime spalvinti tik tokius gretimus langelius, kurie yra ,,kaimynai“ įstrižainėje ir liečiasi tik per susikirtimo tašką.
Viena spalva spalviname nuo 1 iki 12 plotelių. Jei keletą kartų patenka vienas ir tas pats pieštukas, o spalvinti ta spalva jau nesinori – nuspalviname bent jau vieną langelį.
Spalviname tolygiai, tvarkingai ir vientisai kontūro ribose. Viename plotelyje turi būti tik viena spalva.
Sąmoningai nesirenkame plotelių spalvinimui – kur intuityviai norisi nuspalvinti ir nusileido ranka, ten ir spalviname.
Stengiamės spalvinti skirtingu paspaudimu, t. y. spausdami pieštuką tai silpnai, tai vidutiniškai, tai stipriai. Spalviname vedžiodami ranką po visą piešinį, keičiame spalvas, kad tos pačios ar panašios nesigrupuotų į vieną vietą.
Nepaliekame baltų, nenuspalvintų net pačių mažiausių plotų.
Tai tik esminės taisyklės. Nupiešę kasdien po fraktalą (o jų galima piešti kiek tik geidžiate kasdien), pamatysite, kaip prasmingai praleidote laiką, o kai laikas leis, parodysime vieni kitiems arba dailininkei, gydytojai, fraktalų užsiėmimų organizatorei Rimutei Balnienei.
Tikimės, kad šie atviro laiško žodžiai, praktiniai patarimai jums bus naudingi, sustiprins Jūsų tikėjimą.
RAŠYKITE, SKAMBINKITE
Daugiau apie meno terapiją žinių suteiks ir mokymus tęsti pakvies LUMA narė dail. Rimutė Balnienė – rimute.vika@gmail.com Tel. 8 642 28242
Nuorodose galite susipažinti su jos kūryba, pasimėgauti spalvų ir linijų pasauliu.
VIDEO APIE FRAKTALUS
Tvarių dienų.
Nuoširdžiai
Dalia Poškienė
