Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, www.alkas.lt
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkui Vidui Simanavičiui sureagavus į konkurso Justino Marcinkevičiaus atminimui Vilniuje įamžinti rezultatus: „… konkursą laimėjo projektas, skambiai pavadintas „Trilogija“. O pats kūrinys, išverčiant į paprastų žmonių kalbą – suglamžyta kėdė, kuri netgi turi funkciją!… Visi galėsime padėti savo sėdynes ant suglamžyto Justino Marcinkevičiaus atminimo.“, galų gale išsijudino diskusija dėl dešimtmečiais trunkančio viešo vienpusiško susidorojimo su anapilin iškeliavusiu poetu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio viena pagrindinių asmenybių Justinu Marcinkevičiumi. Į šią diskusiją įsijungėme ir mes (čia, čia ir čia; bei čia ir čia).
Ir Vytautas Landsbergis šių patyčių iš Justino Marcinkevičiaus rašinėtojų paklausė: „Kodėl taip malonu žeminti artimą tavo? – Todėl, kad pats esi neaukštas… Ta viešų patyčių kultūra nedaug kuo skiriasi nuo sadistiško mėsinėjimo kur nors Rainių miškelyje. Švelniai kalbant… Patyčių narkomanas. Tąsyk derėtų užjausti ir tokį ligonį su jo nejautra (dėl minėtos ribos), nes pats save žemina, degraduoja, o juk be reikalo. … Tad ir patyčios iš Justino, kaip sau norite, atrodo nykiai. Užuojauta nykiems patyčininkams, jei pajėgtume.“.
Viena tokių patyčių iš Justino Marcinkevičiaus aktyvisčių, intelektuale ir inteligente prisistatanti, didžiai drąsi už akių Kristina Sabaliauskaitė (Lietuvos rašytojus ir literatus LRT eteryje vadinanti „apsišikusiais tylinčiais avinėliais), 2023-10-08 d. LTR dar kartą paskelbė, kad J. Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas, Mažvydas, Katedra“ yra melas, nes mat „Katedroje“ neteisybė apie nevienareikšmišką vyskupą Ignotą Masalskį paporinta, siekiant padėti tarybų valdžiai katalikų bažnyčią Lietuvoje pažeminti…
Sabaliauskaitė dalykiškai neatsikirto nei V. Landsbergiui, nei mums, diskutuoti argumentais neišdrįso, tik nusirito iki žemiausio „diskusijų“ lygio – straipsnių autorių šmeižto: „Puikiai pamenu, kad tuo laikotarpiu ant Atgimimo mitingų pakylų lipo ir žmonės, kurie vėliau – bent jau mano akyse – beviltiškai smuko dėl poelgių ir kalbų – jų balsai diskusijoje dėl paminklo J. Marcinkevičiui labai garsiai aidėjo ieškodami menamų priešų. Kalbant konkrečiai, tai – Arvydas „Istorinė Klaida / Žmonos rusiškas fondas“ Juozaitis, dėl savo ryšių su Rusija Lietuvos nacionaline grėsme VSD laikomas Zigmas Vaišvila bei Algirdo Paleckio rėmėjai iš marginalinių partijų.“ A. Paleckio straipsnių apie J. Marcinkevičių nepastebėjome.
Tačiau www.lrt.lt reikalaujame paskelbti šį straipsnį dėl tikrovės neatitinkančių ir šmeižikiškų K. Sabaliauskaitės teiginių paneigimo ir atsiprašymo. Arvydo Juozaičio žmona neturėjo jokio rusiško fondo, o Zigmas Vaišvila neturi jokių ryšių su Rusija ir dėl to jokiose Lietuvos valstybės saugumo departamento ataskaitose nėra skelbiamas grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Zigmas Vaišvila paminėtas tik viename (2015 m.) LR VSD ir AOTD prie LR KAM Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, tačiau ne dėl tariamų ryšių su Rusija, o dėl bandymo sutelkti opozicines jėgas. LR VSD vadovas Darius Jauniškis 2017-09-29 raštu Nr.18-7958 taip pat patvirtino, kad Zigmas Vaišvila nėra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui: „Informuojame, kad “VSD ir AOTD 2015 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime… nei signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas, nei buvęs Seimo narys Audrius Nakas nėra įvardinti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.“(priedas pridėtas straipsnio gale).“
Kristina Sabaliauskaitė, kaip jau įpratusi, pasitelkia citatų artileriją, manydama, kad įvairūs nūdieniai Justino Marcinkevičiaus „apšaudymai“ ir nuodų švirkštai apnuodys, sudaužys, sutryps jo įtaką. Įtaką keliems milijonams lietuvių. Neįmanomas uždavinys. Nes neįmanoma apšmeižti, sudaužyti ar apnuodyti mūsų tėvų ir mūsų vilties, drąsos.
Lietuvių pabudimas prasidėjo apie 1965 metus, prasidėjo sunkiausiomis sąlygomis. Rusifikavimo bangos jau buvo užliejusios Latviją ir nuliejusios Estiją. „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ – netikėtinos reikšmės ir jėgos scenos kūriniai Lietuvoje pasirodė labai laiku. Jie išsyk tapo vilties ir pasididžiavimo židiniais.
Justinas Marcinkevičius išvedė į viešumą mūsų kalbos ir mūsų valstybės didvyrius tuo metu, kai Maskvos ideologija, vadovėliai ir visa o visa Lietuvoje draudė istorinės Lietuvos atmintį, o lietuvių tautoje matė tik baudžiauninkus, komunizmui pasmerktą kolektyvą, vertą surusėjimo. O koks sukarintas ateizmas valdė lietuviškas bažnyčias, kaip buvo persekiojamas dvasininkų luomas! Kaip rusifikuotas mokslas! Ką jau kalbėti apie naujų gamyklų statybą, į kurias vežtos armijos kolonistų.
Pasakykite, žmonės gerieji, kas rimtais veidais gali visa šitai neigti ir nūnai prabilti apie „Marcinkevičiaus komunizmą“ ir sąmoningą „lietuvių sovietinimą”? Tik istorijos niekintojai ir mankurtai. Tik Atgimimo šaknų nežinantys, nenorintys jų žinoti, o ir norintys jas paminti. Jie – šiandienos politinio teatro puotautojai. Tie, kas mėgsta žemiausios moralės „argumentus“ ir tiesioginį melą. Ši kariauna aistringai ieško „Kremliaus veikėjų“ net Sąjūdį kūrusių pirmeivių gretose. Beje, pastarieji labai atlaidūs K. Sabaliauskaitės literatūrinėms fantasmagorijoms.
Justinu Marcinkevičiumi mes pasitikėjome visi. Kai reikėjo kurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, jis buvo tikras judėjimo „visuotinumo“ garantas. Puikiai supratome, kad jeigu su mumis bus jis, Marcinkevičius, didžioji Lietuva eis kartu. Vėliau, kai Sąjūdis išgyveno sunkiausius kovos ir raidos metus, jis buvo sveiko ir drąsaus proto garantas.
Todėl dabar mūsų širdys krūpčioja girdint kalbant niekus apie „komunistinį Marcinkevičių“ – tai patyčios. Tai milijonų lietuvių įžeidimas. Klausyti gėda! Nes tai ne tik tiesos, bet ir paties Poeto, įėjusio į kūrybos ir istorijos panteoną, įžeidimas. Justino Marcinkevičiaus lyrika – lietuviško tyrumo kūryba, o jo „Mindaugas“, „Mažvydas” ir „Katedra“ – skydas prieš rusifikavimą. Nejaugi galima visa tai apversti aukštyn kojomis? Apšmeižti, užrėkti? Pasirodo, galima! Neturėk, žmogau, gėdos ir tauzyk į valias!
Pasakysime daugiau: Justinas Marcinkevičius, kaip ir dauguma 1960–1990 m. reikšmingiausių mūsų kultūros kūrėjų, turėjo LKP bilietą. Turėjo kartu su 200 000 mūsų tėvynainių. Nes buvo didžio atsilaikymo prieš spartų Baltijos šalių rusifikavimą metas. Tas bilietas absoliučiai daugumai buvo skydas nuo rusifikavimo, neįleidžiant kolonistų.
Tarybinė Lietuvos valdžia metų metais priešinosi Maskvos užmačiai Sniečkuje (dabar Visaginas) statyti Ignalinos AE, nederino šios statybos. Atsilaikę, 1989 rugpjūtį visi išėjome į Baltijos kelią; atsitiesusi, 1989 gruodį nuo Kremliaus atsiskyrė LKP (labai stiprus smūgis TSRS imperijos valdymui). Ir pagaliau atsilaikę, 1990 m. kovą visi kartu atlikome Nepriklausomybės sutartinę. Justino Marcinkevičiaus vėliava šiame mūsų kelyje buvo iškelta aukščiausiai. Justinas Marcinkevičius, kaip Poetas ir Politikas – neatskiriama visuma.
Kviečiame baigti nūdienos pseudopolitikos aistras ir fantazijas. O beletristei Kristinai Sabaliauskaitei palinkėtume pasitraukti iš negarbingos gvardijos gretų. Jai tikrai nedera pulti Marcinkevičiaus „sovietiškumo“ — juokingai atrodo. Gražiau būtų… atsiprašyti suklydus.
