– Ar nori prisiskinti ramunėlių? – klausia manęs Teresė, kai vieną kaitraus birželio pabaigos povakarę sėdime jos terasoje ir gurkšnojame užplikytą ką tik nuskintų šeivamedžio žiedų arbatą.
– Žinoma! – pašoku. Pastaruoju metu mane vis labiau domina vaistažolės, o dabar – pats metas jas rinkti ir džiovinti žiemai.
– Tai einam į pievą, – šypsosi Teresė.
Mus iš paskos lydi jos vyras Darius. Šiandienos darbai atlikti – kodėl nepasivaikščiojus?
Kvapiosios rukola, facelija ir leukonija dviragė 
Pievoje. Dariaus Radzevičiaus nuotr.
Pieva vos už kelių žingsnių, šalia namų. Iš tiesų, joje pilna ramunėlių, o be jų – kitų įvairiausių žolynų. Kiek suspėjau atpažinti – bitinė facelija, raudonasis dobilas, leukonija dviragė, gražgarstė (rukola), įvairių rūšių gysločiai, aguonos ir dar daug kitų, kurie dar nepražydę.
– Iš kur šita pieva? Ar ji pati savaime taip gražiai suvešėjo? – klausiu.
– Kurgi! – juokiasi Teresė. – Buvo čia toks lopinėlis, augo paprasta žolė, bet vis bėda nušienauti, įvažiavęs traktorius vos apsisukdavo, o ir su nupjauta veja nežinia ką daryti – sugrėbti ar palikti. Tai sugalvojom, kad reikia užveisti žydinčią pievą.
– Yra visokiausių sėklų mišinių, – aiškina Darius. – Galima rinktis priklausomai nuo dirvožemio, drėgmės… Žolynai taip parenkami, kad jie kuo gražiau suvešėtų ir sužydėtų. Yra specialių mišinių, iš kurių išauga ir sužydi bites ir drugelius viliojantys augalai.
Puokštė 
Straipsnio autorė su šeimininke Terese Radzevičiene
Dariaus Radzevičiaus nuotr.
– Iš tiesų, – sakau, – dabar atėjo mada žydinčioms pievoms. Natūralių vis mažiau, laukai daugiau apsėti kultūriniais augalais – kukurūzais, javais, pašarinėm žolėm, tai kiekvienam atliekančiam žemės lopinėly pravartu įsiveisti vaistažolių.
– Taip ir padarėm, – pritaria Teresė. – Ir patys stebimės, kaip gražu! Kiek čia įvairiausių žolynų!
– Kasdien galite ateiti ir prisiskinti vis naujų vaistažolių, – sakau, skindama prasiskleidusias ramunėles.
– Taip ir darau, – pripažįsta šeimininkė. – Vieną dieną atradau, kaip žydi rukola. Jos lapeliai labai pagardina salotas, o kokie kvapnūs jos žiedai!
Tikrai, visa pievutė maloniai kvepia. Dabar, vakare, ypatingai kvapnūs kuklūs šviesiai violetiniai leukonijos dviragės žiedai. Jie man primena vaikystę, kai mama dar savo darželyje sėdavo šį žolyną, ir ramų vakarą prakvipdavo juo visas kiemas.
Taip besišnekučiuodamos prisiskynėm puokštes ramunėlių ir kitų žolynų, o Darius, Teresės vyras, mus laimingas nupaveikslavo.
Be abejo, tai ne paskutinis mano žygis į Pristavonių Radzevičių sodybą ir, aišku, į tą žydinčią pievutę. Įdomu, kokiomis spalvomis ji pasipuoš po kokios savaitės? 🙂
Žydinčios pievos (lenk. łąki kwietne) ypatingai išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Dažniausiai jos sėjamos miestuose, skveruose, tose vietose, kur sudėtinga šienauti. Dirbtinai užveistų pievų reikšmė – neįkainojama visai aplinkos ekosistemai, todėl ypač miestų savivaldybės vykdo specialiai šiems tikslams finansuojamus projektus. Aukštesni žydintys augalai sulaiko dirvoje vandenį – jis taip greit neišgaruoja kaip nuo nušienautų plotų, o tai ypač svarbu sausros metu. Be to, žolynų tankmėje veisiasi smulkūs gyvūnėliai ir vabzdžiai, ypatingai įvairių rūšių bitės, drugeliai. Ypač akcentuojama pievų svarba bičių išsaugojimui. Šiems vabzdžiams labai žalingi žemės ūkyje naudojami pesticidai ir kitos cheminės priemonės, be to, ir plotai dažniausiai užimti pasėliais, iš kurių bitės neturi naudos. Todėl yra nuomonių, kad miestuose veisiamos žydinčios pievos gali joms daug pagelbėti.
Pievų augalų sėklas galima įsigyti sodo reikmenų parduotuvėse, jos yra specialiai surinktos, suderintos. Yra vienmečių ir daugiamečių augalų mišinių. Vienmečiai pražysta iškart, daugiamečiai – antraisiais metais. Beje, yra ir abiejų rūšių mišinių, – tada galima būti tikriems, kad pieva vešės ir jau kur ne kur žydės.
Žolynų priežiūra labai paprasta. Jie greit sudygsta, suveši, sužydi; šienauti praktiškai nereikia. Juos galima sėti ne tik laukuose, bet ir darželiuose, balkonuose, terasose, tiesiog į vazonus. Pakanka užtikrinti saulės šviesą ir drėgmę, kad augalai džiugintų savo spalvomis ir kvapais nuo pavasario iki rudens.
Žydinčios pievos – ne tik grožis akims, bet ir nauda visai visuomenei.
Božena Bobinienė, punskas.pl
