Tabariškių dvaro pavadinimo ir istorijos nereikėtų painioti su kitomis gyvenvietėmis, turinčiomis Tabariškių vardą.
Išsiruošėme į Tabariškių dvarą. Su mumis mūsų kelionių sumanytoja, lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autorė Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka). Navigacija praneša, kad kirsime valstybinę sieną, o 46 kilometrų atstumą įveiksime per 40 min. Automobilio ratai smagiai rieda pradėtu rekonstruoti „Via Baltica“ greitkeliu. 36 kilometre, ties Paikiškių kaimu, sukame kairėn. Prieš mus Valavičiai, Širvydai, Siberija, Vidgiriai. Nuvažiavus 2 km į pietvakarius, akį patraukia kažkoks keistokas aukštas plytų ir akmenų statinys, primenantis pilį. Vieta jau iš pirmo žvilgsnio atrodo paslaptingai.
Užnemunėje netrūksta gražiai išpuoselėtų dvarviečių, bet ir kuklesnių dvarų. Kiekvienas iš jų turi savitą istoriją. Lietuvos dvarams laikas nebuvo gailestingas. Nemažai jų nukentėjo po 1831 ir 1864 metų sukilimų, kai buvo konfiskuotas dvarininkų turtas. Daug nuostolių atnešė du pasauliniai karai ir po jų atėjęs sovietinis laikmetis, nuniokojęs Lietuvos kultūrą, istoriją ir kraštovaizdį. Nemažai dvarų, rūmų bei paprastų ūkinių pastatų, oficinų, arklidžių, tvartų, ledainių virto griuvėsiais. O juk kadaise juose virė gyvenimas.
Žinoma, galima įžvelgti ir gražių, pozityvių pavyzdžių. Keliaudami po Lietuvą matėme nemažai dvarų, kuriems „pasisekė“, kurie surado naują gyvenimą; įgijo naujus savininkus, dar kiti tapo muziejais.
Tabariškių dvarui, deja, nepavyko.
Sustojame prie užtverto įėjimo į dvaro teritoriją. Lentelė mus informuoja, kad tai privati valda, todėl eiti draudžiama. Prieš mus puikuojasi masyvus kelių aukštų svirnas – vienintelis išlikęs dvaro statinys. 1990 m. atkuriant Lietuvos valstybę jis buvo puikios būklės. Kažkur skaičiau, kad šis svirnas, deja, neįrašytas į saugomų objektų sąrašą. Po karo čia dar virte virė gyvenimas. Parke vykdavo gegužinės, o svirne – šokiai.
Kiek tolėliau už jo, matosi parko su tvenkiniais likučiai. Pietinėje jo pusėje, ant nedidelės kalvos, stūkso pagrindinių rūmų pamatų akmenys. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose veikė Raudonosios armijos karo ligoninė, o XX a. paskutiniajame dešimtmetyje juose buvo įsikūrusi kažkokia elektros tinklų valdyba. Pastatas dėl avarinės būklės buvo nugriautas XX a. 6-ajame dešimtmetyje.
Tabariškių dvaras minimas 1744 m. Lankeliškių parapijos sąrašuose. Tuo metu tai nebuvo savarankiškas ūkinis vienetas – jis mokėjo mokesčius Vilkaviškio dvarui.
Tuomet dvaras priklausė bajorui Pilchovskiui (vardas nežinomas). Atrodo, kad čia minimas vokiečių kilmės lenkų bajoras Janas Biberšteinas-Pilchovskis. Šiame dokumente užsimenama ir apie malūną, kurio girnas suko jaučiai.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, prūsmečiu, į šiuos kraštus atsikėlė vokiškai kalbantys kolonistai. 1821 m. valdžia dvarą įtraukė į už skolas parduodamų dvarų sąrašus. Pirkėjo ilgai laukti nereikėjo. Jį nupirko vokietis Karolis Gotfrydas Šiunvaldas. Valda kainavo 40 000 zlotų, bet pirkėjas turėjo sumokėti akto sudarymo išlaidas bei skolas valstybei.
Sandoris vyko ne visai sklandžiai, nes paaiškėjo, kad yra ne vienas, o keli dvaro savininkai. 1826 m. dvaro dalį valdė našlė Joana Henrieta Friderika Goltz.
Tuo metu dvaro žemės rytuose siekė Šešupę, o pietuose – Meškučių ir Skardupių kaimus. Valda užėmė 200 Magdeburgo valakų ir siekėsi su Liudvinavo bei Vilkaviškio keliais.
Apie 1860 metus dvarą valdė iš prūsų kilęs Jonas Leopoldas Hasford, kuriam priklausė ir Karalkrėslio dvaras. 1878 m. buvo 7 „kiemai“, kuriuose gyveno 64 vyrai ir 56 moterys (visi lietuviai). 1886 m. dvare stovėjo 21 mūrinis ir 7 mediniai namai. Dvaras užėmė 426 margus; iš jų 356 sudarė dirbama žemė, 21 – pievos, 29 – miškas ir 20 nenaudingos žemės. Tai buvo pačios derlingiausios žemės Marijampolės apylinkėse.
1903 m. dvaro savininku nurodomas Artūras Mrongovijus. Žemės buvo 439 margai. Dvaras negalėjo pasigirti ir laikomais gyvuliais: 40 – arklių, 44 – stambūs gyvuliai ir 3 smulkūs gyvuliai.
1911 m. bažnytiniuose dokumentuose pasakyta, kad yra tik Tabariškių dvaras, bet aplink jį nėra tokio paties pavadinimo kaimo.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare gyveno tik vienas žmogus – kažkoks senas žydas. Jis sakėsi esąs savininkas, arba valdantis be šeimininko likusį turtą. Gyvulių nelaikė, kukliai gyveno iš parduodamų sodo vaisių. Dvare nedirbo nei vienas samdinys, nes tariamas šeimininkas nemokėjo pinigų.
Benjaminas Mašalaitis, žinomas Sūduvos dvarų tyrinėtojas, pateikia įdomų padavimą. „Buvęs Tabariškių dvaro ponas Taraka po mirties vaidenasi. Vieną naktį iš kapų į dvarą parvažiavęs keturiais baltais žirgais, iškilminga karieta. Dvariškiai ir tarnai iš išgąsčio išlakstė, tik vienas sodininkas, pavarde Feiferis, užsislėpęs už kadagio krūmo stebėjo, ką nelaimingasis ponas darys. Labai piktas ir pasipūtęs ponas kelis sykius perėjęs sodo alėjomis, užlipęs ant piliakalnio, ant kurio labai mėgdavęs gyvas būdamas su svečiais puotauti, čia trylika kalbų piktai nusikeikęs, sėdęs į karietą ir vėl į kapus išvažiavęs. Ryto metą, visiems į dvarą susirinkus, sodininkas Feiferis papasakojo ką matęs ir pasiryžo nuvykti į kapus atidaryti „sklepą“, kur buvo palaidotas pono Tarakos kūnas, ir įsitikinti, ar iš tikrųjų jų ponas iš mirusiųjų atsikėlęs. Išėjęs sodininkas kapų tyrinėti ir po šiai dienai negrįžtąs.“
Tarpukariu, išdalinus dvaro žemes, buvo įkurtas Žydronių kaimas. Patį dvarą valdė Motuzai. Viena iš Motuzaičių dukterų ištekėjo už Bungardos, kuris perėmė ūkio tvarkymą.
Važiuodami atgal užsukame į Žydronių kaimo evangelikų liuteronų kapinaites, kuriose palaidoti vokiečių tautybės dvaro savininkai ir ūkvedžiai.
