Rugsėjo 1 dieną Suvalkų kino teatre Cinema Lumiere vyko Krzysztofo Dawido Kowalewskio dokumentinio filmo „Stalag IF Sudauen“ premjera. Filmas pasakoja apie nacių karo belaisvių stovyklą Suvalkuose 1941–1944 m. Filmo kūrėjas naudojosi Edmundo Sobonio knyga „Stalag IF Sudauen – pragaras po Suvalkų dangumi“, Rusijos ir Vokietijos archyvais bei tų žiaurių įvykių liudininkų parodymais.
Prieš premjerą Kowalewskis nerimavo, kaip žiūrovų bus priimtas filmas, kuriame tiek daug „kalbančių galvų“. Daugumai žmonių, atėjusių į Suvalkų kino teatrą, filmas patiko. Suvalkų bei Varmijos Mozūrų universiteto istorikų ir liudininkų teiginiai buvo įdomūs, dinamiškai sumontuoti. Filme pateikta daug nuotraukų ir faktų apie mažai žinomą Suvalkų krašto istorijos fragmentą, kupiną nežmoniško vokiečių žiaurumo kaliniams, paimtiems į nelaisvę po 1941 m. birželio mėn.
Teko girdėti pasakojimų, kaip po 1941 metų birželio 22 dienos per Punską, Seinus ir kitas vietoves buvo varomi tūkstančiai karo belaisvių. Jie ėjo šalutiniais keliais, nes pagrindiniai buvo užimti vokiečių karinės technikos. Ne vienas mūsų krašto gyventojas, matydamas vorele varomus išbadėjusius, ištroškusius žmones, norėjo paduoti jiems nors riekelę duonos ar gurkšnį vandens. Nebuvo galimybės. Suvalkų link varomus belaisvius akylai saugojo vokiečių sargybiniai. Niekam neleido prie jų prisiartinti. Tarp belaisvių daugiausia buvo rusų, šiek tiek baltarusių ir ukrainiečių, gal kažkiek prievarta į Raudonąją armiją paimtų lenkų, lietuvių, italų, taip pat į nelaisvę patekusių ispanų ir kitų tautybių žmonių. Tikslių duomenų nėra. Miesto pakraštyje jų laukė žiaurus likimas – tikras pragaras po atviru dangumi.
Tai buvo didžiausias Sūduvoje belaisvių lageris Antrojo pasaulinio karo metu. Per trejus metus jame buvo nužudyta, mirė nuo šalčio, bado ir ligų turbūt daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių. 1941–1944 m. čia buvo kalinama per 100 tūkstančių karo belaisvių.
Lageris buvo įkurtas Suvalkų pakraštyje, Šipliškių ir Jeleniavo kelių sankirtoje. Vokiečiai iš pradžių jį vadino Oflag 68, o nuo 1942 m. rudens – Stalag IF Sudauen. (Aštuntajame dešimtmetyje šioje teritorijoje buvo pastatytas Suvalkų II šiaurės kvartalas.) Lageris apėmė dabartines gatves: Witosa, Antoniewicza, Patli, Lityńskiego, Putry, Mickiewicza, Andersa, Wierusza-Kowalskiego ir Paca. Jis buvo palyginti didelis, per 50 ha, trapecijos pavidalo.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą šios žemės savininkas, turtingas Suvalkų žydas, nujausdamas artėjančias nelaimes, nusprendė sklypą parduoti. Jis buvo miesto teritorijoje. Kadangi čia žemė buvusi labai brangi, pardavinėjo po 1 ha. Nusipirkti įstengė tik turtingi miesto gyventojai arba ūkininkai, sugrįžę iš JAV.
Kai atėjo vokiečiai, minimas plotas turėjo keliasdešimt savininkų. 1941 m. gegužę vokiečiai šią žemę nusavino, savininkams neduodami jokio atlygio. Vokiečiai lagerį pradėjo ruošti 1941 m. gegužės pabaigoje. Jį statė vietos gyventojai, buvę šio ploto savininkai bei prancūzų karo belaisviai. Pirmiausia buvo iškastas griovys, o visa teritorija aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora. Lagerio kampuose įrengti 4 sargybos bokštai. Įeiti į jį buvo galima pro 5 vartus. Iš pradžių lagerio teritorijoje stovėjo 7 barakai.
1941 m. liepos pačioje pradžioje lageryje buvo apgyvendinti pirmieji belaisviai. Iš pradžių buvo jų 5000. Barakai tarnavo lagerio administracijai. Kaliniai ir žiemą, ir vasarą gyveno po atviru dangumi. Jie plikom rankom išsikasdavo žemines, kurios neretai užgriūdavo, palaidodamos belaisvius gyvus. Tik po dvejų metų vokiečiai leido belaisviams statyti barakus. 1944 m. čia buvo 57 barakai, veikė kepykla, dušai (vokiečiai labai bijojo šiltinės), keli šuliniai. Lageris buvo tris kartus stiprinamas, nes pasitaikydavo, kad belaisviai pabėgdavo. Tai pavyko padaryti tik 1 proc. čia kalintų žmonių.
Vokiečių žiaurumas belaisvių atžvilgiu buvo neapsakomas. Vos atvarytiems per tris dienas nebuvo duodama valgyti. Žmonės, kurie norėjo kaip nors kaliniams padėti, numesdavo maisto, vokiečių buvo baudžiami mirtimi.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
