Laikrodžio rodyklės nesustoja, nuolat sukasi pirmyn, skaičiuoja sekundes, minutes, valandas… Kitaip laiką suprantame, kai, pvz., laukiame, kol baigsis 45 minučių nuobodi pamoka, kai rodos, sekundės tęsiasi valandomis, o kitaip – jeigu norime sustabdyti akimirką, kada mums gera ir malonu, pvz., bendraujant su gerais draugais. Kaip bebūtų, ar mums tai patinka, ar ne, laikas vis slenka ir slenka… Laikrodžiui vienodai – jis nuolat tiksės savo: „tik tak, tik tak,…“, o mes – lyg stumiami kiekvieno jo dūžio, turime keliauti pirmyn. Tik metai, skaičiuojami dešimtimis – verčia susimąstyti ir prisiminti tai, kas buvo ir jau nebesugrįš. Kiekviena karta gyvena kiek skirtingai. Ir, nors visi išgyvename panašius jausmus, susiduriame su kasdieniais ir esminiais dalykais, vis dėlto kiekvienas laikmetis yra kitoks, todėl ir kiekvienos kartos sunkumai, džiaugsmai bei prioritetai yra šiek tiek kitokie. Keičiasi laikai. Tik Punsko licėjus – kaip mūsų krašto lietuviškumo ir mokslo židinys, išlieka tas pats. Žinoma, bėgant metams daug kas pasikeitė: iškilo naujas puikus mokyklos pastatas, įsigyta naujoviškų mokymo priemonių, tačiau pati mokyklos, jos mokinių, mokytojų, absolventų dvasia išliko ta pati. Tai visai nesunku įrodyti.
Šiemet sukako lygiai 30 metų nuo tos dienos, kai aš su savo klasiokais paskutinį kartą uždarėme licėjaus duris. Kiek nostalgiškos mintys apie tai sukosi galvoje galbūt dėl to, kad šiais metais mano (ir dar kelių klasiokų) vaikai taip pat baigė Punsko licėjų. Lygiai po 30 metų. Teko dalyvauti šiuolaikiniame Šimtadienyje ir palyginti su savuoju, ypač, kad galvoje turėjau prisiminimus, o rankoje – ne tik keletą išlikusių nuotraukų, bet ir videojuostą. Suskaitmeninus ją ir pamačius anų laikų vaizdus, bandžiau surasti panašumų. Beje, skirtumų buvo daugiau.
Sužinojau, kad Punske ir apylinkėje ne tik mano klasė nusprendė paminėti jubiliejų. Tokių absolventų buvo ir daugiau: buvo minimas 50-metis, 30-metis, 20-metis ir 10-metis, o štai 40-mečio jubiliatai dar mąsto šiemet susitikti… Įdomu, kad su kiekvienu jubiliejumi keičiasi pokalbių temos. Susitikus po kelerių metų, ar po pirmojo dešimtmečio, kalba suka link studijų, įgytų profesijų, paskui – apie darbovietes, šeimų kūrimą, vaikus; vėliau jau pamažu linksta link problemų su sveikata, kalbama apie vaikų mokslus, vaikų santuokas, šeimas; dar vėliau – apie anūkus… prie jaunų dienų daugiau sugrįžtama minint vis garbingesnius jubiliejus. Stengiamasi vengti slogių temų, o daugiau prisiminti linksmas jaunystės dienas…
Savo įspūdžiais iš jubiliejinių susitikimų sutiko pasidalyti penkių Punsko licėjaus laidų absolventai. Pradėkime nuo vyriausiųjų draugų.
1972-aisiais Punsko licėjų baigė 13-oji laida. Tai įvyko lygiai prieš 50 metų. Savo mintimis dalijasi du šios klasės susitikimo dalyviai.
13-osios laidos mokslo metų pabaiga, 1972 m.
„Atrodo, taip neseniai, 1972 metais, paskutinio skambučio metu skambėjo dainos posmai:
Mes greičiau palikt mokyklą norime –
Jau arti lauktoji valanda,
Bet kol kas dar negalvojame,
Kad nebesugrįš ji niekada…
Deja, nuo to laiko praėjo jau 50 metų. Į pirmą licėjaus klasę atėjo 33 mokiniai, iš jų mokyklą baigė 19. Besimokant mūsų gretas papildė dar 5 draugai iš vyresnių klasių. IV klasės pažymėjimus gavo 24 moksleiviai, o brandos egzaminus sėkmingai išlaikė 23. Klasėje buvo nemažas būrys mokinių, kurie pasiekdavo labai gerų ir gerų mokslo rezultatų. Jie niekada neatsisakydavo paaiškinti ar padėti tiems, kurie turėjo kokių nors sunkumų moksle.
Mūsų rengiamų vakarėlių, vadinamųjų „privatkių“, metu skambėdavo įvairios lietuviškos dainos. Minimi susitikimai buvo draudžiami, bet mes, kaip ir kitų klasių mokiniai, juos organizuodavome. Įkliuvus grėsė elgesio pažymio sumažinimas. Žinia, tas, kas draudžiama, labai traukia. Prasimanydavom įvairių pokštų, bet niekada neišsiduodavom, kas juos iškrėsdavo.
Ne vien linksmais dalykais gyvenome. Mokėmės dalykiniuose būreliuose, bendrai skaitydavome privalomąją literatūrą, kūrėme diskusijų grupes, kuriose analizuodavome mums tuomet svarbias ir įdomias problemas.
Iš 1972-ųjų metų abiturientų po studijų į Punsko-Seinų-Suvalkų kraštą sugrįžo 20 asmenų. Buvome taip auklėjami, kad neturėjome abejonių, kur bus mūsų vieta įgijus profesiją. Mūsų gretose yra mokytojų, gydytojų, slaugytojų, universitetų dėstytojų, inžinierių, buhalterių, redaktorių, administracijos ir kultūros darbuotojų, ūkininkų. Dalis klasės atstovų aktyviai dalyvauja Punsko kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
50-mečio proga susirinko mūsų dvylika. Trys klasiokai ir auklėtoja Irena Čėplienė jau iškeliavo Anapilin. Kiti dalyvauti susitikime negalėjo dėl sveikatos ar nuotolio (Anglija, Kanada, JAV), bet širdimi ir mintimis buvo su mumis. Smagu buvo prisiminti akimirkas iš mokyklos laikų, pasidalyti savo pasiekimais, padainuoti ir papokštauti. Iki kito pasimatymo, klasiokai!“
1972 m. laidos absolventė Marytė Vainaitė-Misiukonienė
„Po 50-ies metų suėjome prisiminti tai, ką geriausio išgyvenome savo jaunystėje. Dabar galime pasakyti, kad tai buvo geras laikas, kupinas meilės, dvasingumo ir patriotinių minčių. Tada dar pečių neslėgė nereikalingas perteklius. Daug nesupratom, nematėm ir nežinojom – galbūt dėl to ir buvome laimingi…
Pakako vieno Jūratės Šliaužytės-Kardauskienės skambučio, kad palikęs Slovakijos kalnus, atskubėčiau į klasiokų suėjimą. Juolab, kad žadėjo atvažiuoti Danutė Nevulytė ir Irena Sutrinavičiūtė. Su jomis per tuos 50 metų nebuvo tekę bendrauti.
Susitikę, juokaudami pasidžiaugėm, kad dar savarankiškai užlipam laiptais, matome ir girdime. Nors tokių susitikimų metu – užuot kėlus tostą „į sveikatą!“ – vis dažniau bandoma kalbėti apie sveikatos problemas, vis dėlto man pavyko nukreipti kalbas linksmesnėmis temomis.
Ne visi įstengė atvykti į Punską. Pavyzdžiui, su Alicija Jonuškaite-Sitarskiene pabedravom per Messenger programėlę. Alicija, atrodė, buvo laiminga, o mes – susijaudinome.
Be abejo, buvo sudėtinga atkurti tokią klasės nuotaiką, kokia būdavo prie mokyklinio stalo, su vadovėliais ir sąsiuviniais. Deja, su mumis jau niekad nebebus auklėtojos ir trijų klasiokų… Mes su jais buvome mintimis, bet ar jie buvo su mumis? Aišku, neužmiršome uždegti žvakučių ant jų kapų. Tai svetimas jausmas – nederantis prie anų, dar nerūpestingos jaunystės laikų! Juk tada dar nei vienas negalvojome apie gyvenimo baigtį.
Išsiskirstydami, kaip įprastai, nutarėme prisiminti kas gera, o kas bloga – kad išblėstų. Beje, dar pridursiu, kad mūsų klasė labai daug, kur tik įmanoma, kiekviena proga dainuodavo, net ir brandos egzamino rytą… Kitam klasiokų suėjimui tarėmės nedrąsiai…“
1972 m. laidos absolventas Petras Zimnickas
13-osios laidos Šimtadienio metu Petras Zimnickas sako kalbą. 1972 m.
23-ioji Punsko licėjaus laida iš mokyklos išėjo 1982 metais. Pasak Onutės Puniškytės-Nevulienės, kurios klasė šiemet mini 40-ąjį jubiliejų, susitikimo dar nebuvo, bet gal rudeniop pavyks susibėgti. Ši laida iš tų, kurios negalėjo švęsti Šimtadienio mokykloje. 1981 metų gruodį Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis, galiojo komendanto valanda, buvo uždrausta organizuoti renginius, suėjimus. Taigi oficialaus Šimtadienio mokykloje nebuvo, bet jaunimas surado būdą susitikti ir kartu švęsti.
33-ioji laida licėjų paliko 1992-aisiais. Ši klasė mokėsi tais laikais, kai Lietuva kovojo dėl savo nepriklausomybės, tad ir paskutinėse licėjaus klasėse vyravo patriotinės nuotaikos. Lietuvos siekius ir atgautą laisvę akcentavome ir Šimtadienio programoje, kurią nufilmavo mūsų klasiokės Danguolės Šliaužytės-Dzemionienės tėtis, mokytojas Antanas Šliaužys. 2022 m. rugpjūčio 12 d. vakarą galėjome visi persikelti į Punsko pagrindinės mokyklos svetainę ir dar kartą išgyventi Šimtadienio vakarą, vykusį prieš 30 metų…
33-ioji laida po 30 metų 
33-ioji laida po 30 metų
„Labai džiaugiuosi, likimui labai dėkinga esu, kad viskas taip susiklostė, jog galėjau dalyvauti klasiokų susitikime. Visaip gyvenime būna, po suartėjimų būna nutolimai…, po to vėl suartėjimai… Labai vertinu vaikystės ir jaunystės draugus, dabartinius irgi… Manau, kad kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus kažką reiškia… Branginu draugystę, man tai didžiulis turtas.
Visų pirma labai dėkoju Teresei (Stoskeliūnaitei – klasiokei) ir Dariui Radzevičiams, kad šventei pasiūlė savo darbščiom rankom su meile išpuoselėtą sodybą. Nemoku net nupasakoti, kaip jaučiausi būdama tokioje sodyboje su tokiais žmonėmis… Čia buvo žmonės, su kuriais praleista nemaža gyvenimo dalis, jų buvo daug ir vienoje vietoje… persmelkė SAVUMO jausmas… Prisiminiau čia ir vaikystę, ir jaunystę, tokia pat laiminga jaučiausi ir dabar…
33-iosios laidos mokslo metų pabaiga. 1992 m. 
33-iosios laidos vakaras su Šimtadienio filmu po 30 metų
Nustebino Boženos (Budzinskaitės-Bobinienės) paruoštos staigmenos, visa šventės organizacija ir dar tas kartu su Ele Milončyte-Zdaniene suorganizuotas ir kieme, ant namo sienos, parodytas 100-dienio įrašas…
Maloniai nustebino ir Pristavinių šeimininkių paruoštas skanus „vestuvinis“ maistas. Šios šeimininkės, apdovanotos medaliais, yra tikrai jų vertos. Ačiū Joms.
Labai smagu buvo, kad turėjome muziką – Donato Gudaičio dainų įrašai ir gyvos dainos, gyva muzika (Donatas su gitara, Jonas Senda su akordeonu).
Dar viena staigmena, nustebinusi visus – ant krosnies keptos „čyrvos“. O kur dar šokiai… pašnekėsiai… Žodžiu, tai buvo labai smagi šventė, kuri išliks atmintyje ilgai…“
1992 m. laidos absolventė Rasa Uzdilaitė-Mazalas
„1992-ieji – tai buvo vakar… Šiandien jau 2022-ieji. Ir mes, Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventai, šiemet susitikome po 30-ties metų.
Kaimas… žaluma, gėlės laukuose, paukščių čiulbesys, žiogų grojimas, vandens lengvas čiurlenimas, žolynų kvapas… tai mūsų šįmečio susitikimo vieta – kaip pasakoj. Nuostabiai gražu, žalia, šilta. Širdyje nepakartojamas jausmas ir džiaugsmas, kad štai po kelių akimirkų čia pradės rinktis mūsų kompanija – draugai, bičiuliai, su kuriais išgyventos jaunos dienos. Gražus vakaras, saulėlydis – „auksinė valanda“, o „mūsiškiai“ plūdo į kiemą – jų vis daugėjo, negaliu to džiaugsmo aprašyti, tai reikia patirti! Kaip malonu yra pamatyti, priglausti žmogų, klasioką po 30 metų! Aišku, normalu, kad kažkiek visi pasenom, nužilom (o kai kas ir kiek nupliko), bet mūsų širdys vis dar jaunos! Dar turėjome jėgų iki ankstyvo ryto dainuoti, šokti, linguoti prie gausiai skanėstais nukrauto kaimiško stalo. Tai buvo nuostabi atmosfera. Kaip akimirka prabėgo vakarėlis! Labai norėjau švintantį rytą pasveikinti šioje nepaprastoje sodyboje, bet kai gaspadorius pasigyrė, kad tuoj eis melžti savo 50 karvių, nusprendėm su draugais, kad visgi reikia jau bėgti.
Dar kartą ačiū visiems, kurie šį susitikimą organizavo, ypač mieliems ir svetingiems šeimininkams, maisto gamintojoms. Būkit sveiki, brangieji, būkit tokie, kaip visada! Ačiū už nuostabų vakarą! Iki kito pasimatymo! Tik viena dar noriu pridurti: gaila, kad visgi nemažai mūsų „viecinių“ klasiokų nebuvo… labai pasiilgau visų.
1992 m. laidos absolventė Kristina Berneckaitė-Cimen
43 laidos 20-metis įvyko prieš pat Žolines, rugpjūčio 12 d.
„Į jubiliejų atvyko 16 absolventų, o iš viso 2002 metais licėjų baigė 43 asmenys. Jaunimas išsisklaidė po pasaulį, nemaža dalis gyvena ir dirba Lietuvoje, kiti Anglijoje rado sau vietą, dar kiti apsigyveno Punsko, Seinų, Suvalkų krašte arba pasirinko kitas Europos šalis.
Vienus matome daug kartų, nes gyvename šalia jų, o kitus – retai. Tai buvo smagus pobūvis, kupinas juoko ir prisiminimų. Įdomiausia buvo sužinoti, kas kokiu specialistu tapo.
Pasirodo, turime nemažą būrį įvairių profesijų atstovų, net ir tokių specialistų, apie kuriuos tik kartais filmuose tenka išgirsti, pvz.: embriologas, laivų kokybės specialistas, apšvietimo taikymo specialistas, mokslininkas, tiriantis Baltijos jūrą… Tarp mūsų absolventų yra reabilitacijos gydytojas, spedicijos vadybininkas, vaistininkas, mokytojas, transporto įmonės savininkas, ūkininkas, langų pardavėjas, administracijos darbuotojas… Labai smagu išgirsti, kas ką veikia, kur gyvena, kad visiems sekasi. Nors jau praėjo šiek tiek metų, visi išlikome tie patys klasės draugai, su ta pačia šypsena veide, su humoro jausmu. Žodžiu, nuostabūs draugai, kurie turėjo laiko ir noro susitikiti, prisiminti mokyklos laikus.
Susitikę po tiek metų, vis dar sužinom kažką naujo apie savo klasę. Vykdama į susitikimą, peržvelgiau dar kartą klasės nuotraukas. Jose esame dar visi, kaip buvo smagu! Dabar, labai gaila – vienas mūsų klasiokas žvelgia į mus tik iš nuotraukos, jis jau niekada nebeatvyks į klasės suėjimą…
Mieli klasiokai, ačiū, kad buvote mūsų jubiliejuje. Praleidome nuostabias akimirkas kartu. Iki kitų susitikimų!“
2002 m. laidos absolventė Jolanta Liutinskaitė-Latvienė
„Iš pradžių kilo nerimas, kaip bus? Ar rasime bendrą kalbą, nes su kai kuriais klasiokais nesimatėme, nesikalbėjome jau labai seniai. Bet kai visi „sugužėjo“ į sutartą vietą, nerimas dingo, nes visų veidus puošė plačios šypsenos, o klegėjimas ir juokas neapleido iki pačios susitikimo pabaigos, t. y. 4 val. ryto. Labai smagu, kad kartu su mumis pabendravo ir auklėtoja. Tokių susitikimų metu sužinome vienas apie kitą labai įdomių dalykų – apie profesijas, darbą, šeimą. Labai prasminga sueiti visiems, nes galima prisiminti senus, gerus mokyklos laikus. Tada supranti, kad draugai yra labai svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime.
2002 m. laidos absolventė Violeta Baranauskaitė-Milončienė
Rugpjūčio 12 d. vyko dar vienos sukaktuvės. Savo 10-metį minėjo 53-ioji laida.
„Š. m. rugpjūčio 12 d. Punsko Kovo 11-osios licėjaus baigimo dešimtmetį atšvęsti susibūrėme ir mes, 53-ioji laida. Tiesa, dauguma mūsų susitikdavo ir anksčiau, tačiau aš, klasiokų būryje nebuvau daugiau nei penkmetį. Puikiai atsimenu, kad besimokydami licėjuje buvome gana vieninga klasė. Juokaudavome, kad tarp mūsų yra tokių, kurie dar ir už kelis kitus klasiokus mokyklą baigė. It vakar pamenu pasiruošimą Šimtadieniui, repeticijas, dainų žodžius ir netgi tai, kaip mokėme vieną klasiokų šokti valsą, kad savo mamai kojų nenumindžiotų. Tada patys karpėme dekoracijas, puošėme sporto salę dvi dienas, kol galop ji visiškai nebuvo panaši į įprastas mokyklos patalpas. Atmintyje įstrigo ir mūsų Šimtadienio programa bei tai, kokias emocijas ji mumyse sukėlė. Po dešimties metų susitikę, tarp kitko, kalbėjome ir apie tai, kaip Šimtadienio vakarui pasibaigus, dar du kitus vakarus praleidome kartu, mėgaudamiesi žiemos linksmybėmis…
Ir šį kartą vieno vakaro buvo tikrai per maža, norint su visais pabendrauti, pasidalyti visų mūsų gyvenimų pastarojo dešimtmečio įspūdžiais. Bėgant metams, nepalaikant artimų ryšių su visais, nesusitinkant su klasės draugais, galėtų atrodyti, jog ir vieningumas, ir draugystės išsisklaidė, kad kiekvienas savo gyvenimą gyvenam, apsupti tik keliais senų laikų ir vis dažniau naujais draugais. Ir vis dėlto susitikusi klasiokus naujais jų gyvenimo tarpsniais – kai dauguma jau baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas, verslus, – kalbėdama su jais, dalydamasi patirtimi ir gyvenimo įvykiais, supratau, kad šiame būryje vis dar gyva ta vieninga klasės dvasia, kad čia vis tie patys draugai, kurie ir vėl pakiš tau savo sąsiuvinį mokytojui pakvietus atsakinėti.
Gyvenime retai susimąstome apie mokyklos laikų draugus, su kuriais bendravome išties nemažą gyvenimo dalį. Po tokio malonaus vakaro iškilo tik viena „nesmagi“ mintis – kaip gaila, kad sunku palaikyti ryšius su visais savo kelyje sutiktais žmonėmis… Tikėdama, kad ateityje pavyks dažniau pabendrauti su klasiokais, nuoširdžiai dėkoju už 10-mečio organizatorių pastangas, už susitikimą ir smagų pabendravimą, už draugystę ir vienas kito palaikymą, taip pat už mūsų auklėtojų Irenos ir Alvydo Nevulių draugiškumą, tiek dabar, tiek prieš tuos 10 metų. Gera buvo Jus visus pamatyti, licėjaus laikų draugai!“
2012 m. laidos absolventė Evelina Ivoškaitė
Paskaičius įvairių laikotarpių licėjaus absolventų pamąstymus, galima būtų apibendrinti, kad labai svarbu ir vertinga yra nuolat palaikyti ryšius, susitikti ir pabendrauti su buvusiais klasiokais, Punsko licėjaus absolventais. Mano klasės susitikimo metu vienas klasiokas, priėjęs prie manęs, prasitarė: „Božena, reikia dažniau tokius susitikimus daryti, nelaukti, kol praeis dar 10 metų…“ Ilgainiui pradedame įsisąmoninti, kad tas laikrodžio tiksėjimas – negailestingas. Nežinome, kiek dūžių mums skirta, ar visi galėsime dar ir dar „susibėgti“ ir susiburti savo klasės būry. O bendravimas, draugai, šviesūs prisiminimai – tai didžiulė visų laikų vertybė. Todėl, jei dar kam nors kyla abejonių, ar išvis verta susitikti – manau, atsakymas yra aiškus. Belieka tik norėti, o tada beveik visas kliūtis – ir nuotolių, ir asmenines ar profesines – galima įveikti ir parodyti, kokie mums brangūs ir svarbūs yra mūsų jaunystės draugai.
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuoširdžiai dėkoju visiems, pasidalijusiems savo jubiliejinių susitikimų įspūdžiais ir fotografijomis.
