Pagaliau atėjo tikra vasara: karštis liejasi iš dangaus, saulė kepina, kaitina iki raudonumo. Tokiomis kaitriomis dienomis ieškome pavėsio, džiaugiamės, jei pūsteli gaivus vėjelis. Daugiausia pavėsio ir gaivumo surasime po iškerojusiais medžiais. Jeigu jų aplink nėra – viskas kaista kaip ant keptuvės. Medžių ir žaliųjų plotų reikšmė, ypač miestuose, labiausiai pastebima būtent tokiomis kaitriomis vasaromis. Žinoma, medžiai – tai ne tik privalumai – juos reikia prižiūrėti, rudenį sugrėbti, sušluoti lapus. Medžiuose veisiasi paukščiai, kurie teršia aplinką. Iškeroję, dideli jie gali nugriūti ir apnaikinti automobilius ar objektus. Tačiau visa tai kompensuoja šių augalų naudingumas, teigiamas poveikis aplinkai, žmonėms ir gyvūnams. Tai vis dažniau pastebima, ypač miestuose, ir imamasi atitinkamų veiksmų.
Medžiai – pagrindinis deguonies generatorius. Daugiausiai jo emituoja būtent lapuočiai, nes kaip tik lapuose sulaikoma daugiausia kenksmingų substancijų. Žiemą tie „nuodingi“ lapai nukrenta ir tokiu būdu medžiai pašalina didžią dalį nešvarumų. Vegetacijos laikotarpiu, t. y. nuo pavasario iki rudens, kuomet vidutinė oro temperatūra viršija 5 oC, 1 hektaras pušyno asimiliuoja apie 30 t kenksmingų dulkių ir toksiškų medžiagų, o tokiame pačiame plote augantis bukų miškas – 65 t. Medžių rūšys, kurios yra reikšmingiausios deguonies gamybai, tai: bukas, klevas, baltažiedė robinija (akacija), trapusis gluosnis, ąžuolas, liepa bei uosis. Pavyzdžiui, keliasdešimties metų pušis išskiria nuo 1350 iki 1800 l deguonies per parą. Tokio kiekio pakanka kvėpuoti trims asmenims. O bukas per tą patį laiką pagamina deguonies net 14-kai žmonių, nes geba išskirti iki 1200 l deguonies per valandą!
Medžiai ir krūmai veikia ir kaip aplinkos kondicionieriai. Kadangi medžiuose nuolat kaupiamas vanduo, tai kiekvienas medis yra tarsi didelė vandens statinė. Kylant oro temperatūrai, tas vanduo garuoja, todėl oras keliais laipsniais atvėsta. Žalieji plotai, ypač miestuose, yra patys veiksmingiausi. Taigi, medžiai teigiamai veikia mūsų sveikatą, mažina oro užterštumą, aukštų temperatūrų poveikį, sukuria palankų mikroklimatą, turi svarbų poveikį socialiniu ir ūkiniu atžvilgiu. Dėl jų aplinka tampa tinkamesnė gyventi ir tiesiog… gražesnė.
Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche mokslininkai žurnale „Science“ rašo, kad miškų sodinimas Žemėje visur, kur tik įmanoma, gali būti geriausias būdas stabdyti globalų klimato atšilimą. Mokslininkai įrodo, kad miškai gali sukaupti net iki 2/3 žmogaus ūkio veiklos metu išskirtų šiluminių dujų. Kad tai įvyktų, reikia apsodinti miškais ir medžiais plotą, palyginamą su JAV teritorija. Įdomu, kad galima šitai atlikti net nesumažinus teritorijų, šiuo metu skirtų žemės ūkiui. Mokslininkai nustatė, kad Žemėje galėtų augti 1/3 medžių daugiau nepažeidžiant plotų, naudojamų žemdirbystėje. Tie medžiai galėtų „įsiurbti“ apie 205 milijardų tonų anglies dioksido iš 300 milijardų, kurie jau pateko į atmosferą dėl žmogaus veiklos, pradedant nuo industrinės revoliucijos laikų (XVIII a.). Rezultatas būtų dar geresnis, jeigu be didelių miškų plotų, medžiai būtų sodinami taip pat miestų ir miestelių teritorijose. Tai reikia vykdyti jau dabar, nedelsiant, kadangi nepalankūs klimato pokyčiai, temperatūros augimas ir vandens mažėjimas metai po metų nualina vis daugiau vietų, kuriose galima būtų sodinti medžius.
Straipsnio autoriai išanalizavo per 80 tūkstančių palydovinių nuotraukų, panaudojo specialią programą, siejamą su Google Earth Engine, ir identifikavo teritorijų apželdinimą. Nustatė, kur ir kokioje vietoje (pradedant pusiaujo tropikais, baigiant Arkties tundra) galima būtų miškinimą intensyvinti. Jų skaičiavimais, šiuo metu Žemėje yra 5,5 milijardo hektarų miškų, kurių nepasiekė žmogaus veikla, ir kuriuose bent 10 proc. sudaro augantys medžiai. Bendras medžių lajų plotas siekia 2,8 milijardų hektarų.
Na gerai, bet gali kilti klausimas: „O ką aš galiu padaryti, jei čia kalbama apie milijardus hektarų? Tegul kažkas tuo užsiima ir sodina…“ Mokslininkai tikina, kad kiekvienas pasodintas medis ar krūmas prisideda prie globalaus reikalo. Tai būtina daryti nedelsiant, nes medžiai, ypač tauriosios, efektyviausios rūšys, auga ganėtinai lėtai. O kuo didesnė medžio karūna, tuo daugiau išfiltruoja kenksmingų medžiagų, tuo daugiau deguonies išskiria. Taigi, sodinkime, auginkime! Ir prižiūrėkime, globokime tuos medžius, kurie jau auga. Jie kartais būna įkyrūs – pati kieme turiu ąžuolą, kuris vis kelia rūpesčių: tai žydint krenta žiedadulkės ir žiedų kamuoliai padengia visą kiemą, tai vėliau – mažytės ir didesnės, aštrios gilės smenga į veją, o rudenį – nervina vargiai suvaldomi lapai. Bet stengiamės su ąžuolu sugyventi gražiai. Ir jis mums vasarą užtikrina gaivinantį pavėsį, o rudenį, žiemą – apsaugo namus nuo stiprių vėjų. Ištisus metus pritraukia giedančius miško paukščius, o vienu metu jame striksėjo net voveraitės. Be to, aišku, šis galingas medis – tai natūralus ne tik mūsų kiemo, bet ir visos gatvės filtras.
Božena Bobinienė, punskas.pl
