Lenkija nuo seno buvo (ir galbūt dar yra) Europos katalikiškų šalių avangarde. Komunistiniais laikais lenkams Bažnyčia buvo didžiausias autoritetas, pagrindinis visuomenės ramstis ir atspara ateizmui bei komunizmui. Viskas pradėjo keistis Lenkijai atgavus savarankiškumą. Po 1990 m. Bažnyčia nustojo būti žmonėms tokia reikalinga. Per paskutiniuosius trisdešimt metų tikinčiųjų procentas gerokai sumažėjo.
Pastaraisiais metais nuo 70 iki 42 proc. smuko reguliariai praktikuojančių žmonių skaičius. Sparčiai nuo Bažnyčios tolsta jaunimas. Šiuo metu jau kas trečias jaunuolis teigia netikintis. Per pastaruosius 10 metų abiturientų, deklaruojančių tikėjimą, sumažėjo nuo 81 iki 63 proc.
Kiek Lenkijoje yra krikščionių?
Katalikų bažnyčios statistikos instituto duomenimis, Romos bažnyčiai priklauso apie 80 proc. Lenkijos gyventojų. 2011 metais pakrikštytųjų buvo 33 milijonai 399 tūkstančiai, tai yra 86 procentai.
Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai lenkų mano, kad Dievas yra labai svarbus jų gyvenime ir turi didelę įtaką tam, kas vyksta. Ketvirtadalis Dievą suvokia kaip svarbų Asmenį, kuris vis dėlto neturi įtakos jų gyvenimui.
Lenkų religingumas labai smuko po pandemijos. Per dvejus metus išaugo žmonių, kurie eina į bažnyčią rečiau nei per Kalėdas ar Velykas, skaičius: nuo 11 iki 15 procentų.
Šalyje kunigų kol kas netrūksta, nors seminarijose mokosi vis mažiau klierikų. Kai kurias seminarijas teko iš viso uždaryti, nes neatsirado nei vieno kandidato. Lenkijoje šiuo metu yra 33,6 tūkst. kunigų, veikia 10 263 parapijos. Jų skaičius išlieka beveik pastovus. Daugiausia parapijų buvo Tarnuvo (454), Krokuvos (448) ir Poznanės (414) vyskupijose.
Kaip jau minėjau, religingumas labiausiai blėsta tarp jaunų žmonių. Nepaisant palankių sąlygų (religijos pamokos vyksta mokyklose, jas veda apmokami katechetai arba kunigai), nepavyko Evangelijos žiniomis sudominti jaunosios kartos. Tai didžiulė Lenkijos Bažnyčios sielovados nesėkmė.
Religija ir Bažnyčia vis dažniau jaunajai kartai asocijuojasi su pašaipiais memais, apie juos neretai išsireiškiama ironiškai. Žinoma, Lenkijoje yra jaunų žmonių, kurie yra giliai religingi, tačiau jie socialinėje žiniasklaidoje rečiau reiškiasi.
Anksčiau religija buvo svarbiausias gyvenimo prasmės šaltinis, tikėjimo žmonės laikėsi ir juo gyvenime vadovavosi. Šiandien Lenkijoje žmonės ieško gyvenimo prasmės kitur.
Labiausiai tikintys yra kaimų ir mažų miestų gyventojai. Religinės praktikos dažniausiai atsisako žmonės, gyvenantys didmiesčiuose, jauniausi, turintys aukštąjį išsilavinimą. Kas trečias didelio miesto gyventojas visai neina į bažnyčią. Šv. Mišiose dažniau nedalyvauja labiau pasiturintys, geriau uždirbantys žmonės, dažniau vyrai nei moterys, žmonės turintys aukštąjį išsilavinimą, įvairių sričių specialistai, kairiųjų pažiūrų asmenys.
Paklausti, kodėl atsisako dalyvauti religinėse praktikose, 17 proc. nurodė, kad dalyvauti religinėse praktikose nereikia. 3 proc. deklaravo pasaulėžiūros ir religijos pasikeitimą, ateizmą ar agnosticizmą. Tik 1 proc. Bažnyčioje mato apgaulę, prietarus ir kvailinimo įrankį.
Daugėja žmonių kritiškai vertinančių Bažnyčios hierarchų ir kunigų veiksmus. Dažniausiai pateikiami kaltinimai: kišimasis į politiką (9 proc.), pedofilijos skandalai ir jų dangstymas (5 proc.), per didelis pinigų prašymas (4 proc.). Dėl šių veiksnių sumažėjo žmonių pasitikėjimas kunigais. Visuomenėje neretai pasigirsta frazės: „Ką draudžia kitiems, tą daro patys“ arba „Viena sako, kita daro“.
Lenkams labai svarbi tradicija. Daugiau kaip pusė jų teigia lankantys bažnyčią, nes tikėjimą perėmę iš tėvų ir norį jį perduoti savo vaikams.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
