Božena Bobinienė, punskas.pl
Ar iš pradžių neatrodė tau kiek nerealu, kad pavyks ne tiek gal vaikus įtikinti šitai veiklai, kiek jų tėvus – kad jie pagaus „bacilą“ ir norės kviesti. O gal buvai jau įsitikinusi, kad šitas verslas išdegs 100 procentų?
Į pirmąsias šventes ėjau su mintimi gerai atlikti savo darbą. Nieko daugiau. Man labai rūpėjo, kad vaikams patiktų. Šiandien, stebėdama savo veiklos raidą iš daugiau nei ketverių metų perspektyvos, galvoju lygiai taip pat. Ir toliau darau viską, kad būtų smagu. Orientuodamasi ir sutelkdama visą dėmesį į kiekvieną užsakymą, išlaikau ir surandu naujų klientų, o tiksliau – jie atranda mane. Nenorėčiau, kad mano žodžiai nuskambėtų taip, tarsi visiškai neturėčiau plano ar nesvarstyčiau apie tai, ką darau, bet šitas mano mažas verslas kažkaip smagiai „plaukia“ diena iš dienos. Ar jis sėkmingas? Sėkmė trunka trumpai. Prieš ją ir po – visada laukia sunkus darbas. Pradžioje maniau, kad ši veikla užtruks maždaug metus laiko, o vėliau – tiesiog tai darysiu retkarčiais. Pasirodo – tai yra puikiausias, iki galo nesuplanuotas, mano gyvenimo nuotykis. Taigi, užtrukau… Nežinau, kiek dar tęsis ši kelionė. Šiandien – tai gyvenimo būdas ir man, ir visai mūsų šeimai. Kol sveikata leidžia, o darbas man tinka ir kitiems patinka, kam jį keisti?!
Užsiėmimai-animacijos, kurioms vadovauji yra teminės: nuotraukose matome tave persirengusią zuikiu, Pakaliku, Mike Pūkuotuku, Snieguole ar Vienaragiu… Koks tavo (o koks vaikų) mėgstamiausias siužetas?
Gimiau, kad būčiau Vienarage. Šis personažas suteikė man sparnus ir drąsą daryti visa tai, ką darau. Ir ne kartą pagalvojau: iš tikrųjų galėčiau būti tik Vienarage. Vaikams ji labai patinka. Mano pirmieji mažieji draugai, kurie žaidė su Vienarage, iki šiolei taip mane vadina, nepaisydami, ar būnu su šituo, ar kokiu nors kitu kostiumu. O su Vienaragio kostiumu tiek daug šiltų ir juokingų prisiminimų! Jis labai ryškus, spalvingas, neįmanoma pro jį praeiti abejingai. Smagių nuotykių buvo ir su policija, ir kunigais; kartais Vienaragę pakviesdavo ir į suaugusiųjų gimtadienius! (juokiasi) Vienaragiai pragiedrina visų nuotaikas!
Papasakok keletą tokių nutikimų!
Retas atvejis, kai mūsų susitikimai baigiasi be juokų ir juokelių, ypač šeimos šventėse ar vestuvių puotos metu, kada žaidimai su vaikais užima daugiausia laiko. Jeigu reikėtų įvardinti TOP 3 klausimus, tai būtų: Kiek tau metų? Ar turi vaikiną? Kodėl toks kreivas tavo dantis? (juokiasi)
Buvo dar ir tokia situacija: užkalbino mane berniukas (6 m.) savo sesės krikštynų metu.
– O kur tu dirbi?
– Žaidžiu su vaikais.
– Ne ne, kur tu dirbi? Nu taip visą laiką – kur dirbi?
– Nu žaidžiu su vaikais.
– Tu neturi normalaus darbo? Tėte, Ana neturi darbo!!!
Ir tuoj pat kreipiasi į mane:
– Ramiai, aš viską sutvarkysiu. Mano tėtė yra šefas ir tuoj turėsi normalų darbą.
Vaikai iš prigimties yra labai mieli. Daug apkabinimų ir tokios tyros simpatijos – tikrai begalės. Vieno gimtadienio metu man plyšo Kiškio kostiumas. Aišku, plyšo ten, kur plyšti privalo – po pat uodega ir taip, kaip reikalas! Jau jei reikėtų, – tai ir aš taip plyščiau. 😀 Vis po Kiškio kostiumu dėvėdavau tampres, bet šį vieną vienintelį kartą – jų neturėjau. Sėdėjau, šokau, lanksčiausi nugara į suaugusius… na, vienu žodžiu – jiems buvo papildomas atrakcionas. Pagaliau jubiliatės tėtis pabaksnojo man į petį ir pasakė, kas man nutikę. Nelabai žinau, ar labai paraudonavau, ar ne… tik, pačiupinėjusi uodegą, tyliai dingau. Vaikai, ypač vyresnieji, pastebėjo, kas nutiko, tačiau buvo labai taktiški. Kai grįžau, užsimovusi jau po apačia greitosiomis „sumedžiotas“ tampres, mes baigėme žaidimus. Atsisveikinant, daug vaikų stipriai mane apkabino, lyg norėdami palaikyti dėl tokio gėdingo nuotykio.
Dar papasakok apie labdaringas akcijas, kuriose esi dalyvavusi. Kam ir kaip padedi pati ar su kitais žmonėmis?
Labdara buvo pirmiau nei animacijos. Tačiau pradėjus dirbti tokį darbą, mano galimybės išsiplėtė – ypač galėjau išpopuliarinti akcijas, kurių metų kaupiama finansinė parama vaikų gydymui. Daugiausiai angažuojuosi pagalbai vaikams iš mūsų apylinkių. Be to, dvejus metus buvau savanore fonde „Turiu Svajonę“, kurios tikslas yra pildyti sunkiai sergančių vaikų svajones. Tačiau pernai rudenį dėl laiko stokos atsisakiau. Beveik visas labdaringas akcijas organizuoja kiti asmenys, aš tik jiems šiek tiek patalkinu, ar paįvairinu programą. Nemažai animacijų dovanoju aukcionams, kad irgi papildytų rinkliavas.
Deja, ne visi vaikai pasveiksta… Atsisveikinau su trimis mano artimais bičiuliais. Vaikučių namuose apsilankę Vienaragis ir Kiškis buvo numylėti jų personažai. Tokių akimirkų žmogus neužmiršta. Ir kad būtų aišku: tos akimirkos, nors slegiančios – buvo be galo jautrios ir laimingos.
Ačiū, Onute, kad pasidalinai savo aistra – nes turbūt taip galima pavadinti tą, ką darai (net, jeigu tai yra, kaip pati sakei, „už pinigus“ 🙂 ). Linkiu, kad niekad nepristigtų tos jaunatviškos energijos, įdomių sumanymų, noro žaisti, daryti viską, kad vaikų (ir ne tik) pasaulis būtų linksmas, spalvingas, jautrus ir geras!
Ačiū, Božena, kad mane pakalbinai. Turbūt pastebėjai, kad ne visai kruopščiai dėstau mintis, bet mano galvoje vienu metu vyksta tiek daug! Aš vis planuoju, kad jau nurimsiu, sulėtinsiu tempą – ir kada nors tikrai taip bus. Šitam visam minčių šurmuly svarbiausia bus paskutinė pastraipa:
Nuoširdžiai dėkoju visiems mano kraštiečiams už palaikymą nuo pat pirmųjų veiklos dienų iki dabar! Be Jūsų nebūtų Vienaragės ir tiek daug gerų emocijų! Ačiū!
Daugiau skaitykite ir žvalgykitės čia: www.animatorhappychildren.pl
(Pabaiga)
Božena Bobinienė, punskas.pl
