Važiuojant per Agurkių kaimą neįmanoma pasiskubinti. Keliai vingiuojasi ir kyla arba leidžiasi nuo kalniuko. Svečiams čia iš viso nepatartina kojos laikyti ant greičio pedalo. Niekada nežinai, ar šmotukas tiesaus asfalto staiga nepasuks kairėn arba dešinėn. Kažkada tėvų klausdavau: Kam šitaip asfaltuoja žvyrkelį? Argi jau tvirtinant grindinį, negalima jo padaryti bent kiek patogesnio? Atsakydavo, kad iš esmės asfaltas tai jau labai didelis patogumas, o keliai tiesiami taip, kaip pažymėti planuose. Jų nepakeisi, o be to, išlieka kadaise arkliais ir pėsčiomis numindžiotų takų istorija. Tad gal geriau sulėtinti greitį ir pasimėgauti kaimo kraštovaizdžiu. Jeigu nebūsi atidus, nepastebėsi, kaip iš Agurkių įvažiuosi į Vaitakiemį. Tačiau tikrai pastebėsi, kaip prižiūrimi kaimų kryžiai. Į galvą sugrįžta kažkada girdėtos Šeštinės.
Šeštinės švenčiamos paskutinį pavasario mėnesį, bet tai kilnojama šventė, priklausoma nuo Velykų dienos. Taigi Šeštinės, Kristaus dangun įžengimo šventė, švenčiamos įvairiai – tarp gegužės 4 ir birželio 2 d. Šiemet jos minimos gegužės 26 dieną. Gražią dieną. Sveikinsime mamytes, kadangi esame labiau įpratę Motinos dieną švęsti taip, kaip daroma visoje Lenkijoje.
Kodėl Šeštinės? Mat išpuola šeštą savaitę po Velykų. Sakoma, kad tai privaloma tikinčiųjų šventė, tačiau, atleiskit, visi dievobaimingi žmonės, apie šią dieną buvau girdėjusi tik iš močiutės, bet pati Šeštinių nešvęsdavau. Ar močiutė švęsdavo? Neatsimenu, bet tikėtina, kad ji autobusu nuvažiuodavo į bažnyčią. Ji buvo labai pamaldi moteris.
Skaitant apie Šeštines, prieš akis šmėstelėjo pavadinimas Kryžiaus dienos. Rašoma, kad trys dienos iki Šeštinių minimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus prašymo dienos. Ir čia man į atmintį sugrįžta moteriškių vadinamos Kryžavos dzienos, kurias, spėja, kad švęsdavo apė biržalį. Kaimo žmonių atsiminimuose yra dar likę vaikystės vaizdai, kai gyventojai būriais eidavo prie savo kaimo kryžių melstis. Vieną dieną prie vieno, o kitą prie kito. Tiesa, gilaus tikėjimo kaimo bendruomenės dažnai pasistengdavo pastatyti ne vieną, o du ar daugiau kryžių. Kuo didesnis kaimas, tuo daugiau kryžių, nors tai nėra taisyklė. Būdavo, kad kiekviename kelių išsišakojime pastatydavo po medinį kryžių ar pakelės Rūpintojėlį, pas mus vadinamą mūkute.
Prieš Šeštines kaimo moterys visada pasirūpindavo kryžiaus puošimu. Dažniausiai tai būdavo iš augalų nupintas vainikas. Tokia puošimo tradicija išliko iki šiol, bet, manyčiau, kitomis progomis, pavyzdžiui, mūsų krašte vis dar gyvai ir puoselėjamai Dievo Kūno šventei.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
