Labanakt, vaikučiai. Ar kas nors dar atsimena tokią radijo laidelę vaikams? Tekdavo jos klausytis kas dieną. Berods, šeštą valandą vakaro. Galiu suklysti, bet atmintyje įstrigo nesenstantis vaizdas, kuris asocijuojasi su be galo maloniais jausmais.
Tuomet, kai mano tėvai išeidavo apsižiūrėti, virtuvėje, prie seno radijo imtuvo prisėsdavo mano senelis. Šalia stovėjo televizorius, bet jis būdavo išjungtas (būtinai po lenkiškų žinių laidos Teleekspresas). Šis patogiai įsitaisęs klausydavo Lietuvos žinių. Žinojau, kad nepraleisiu progos pasiklausyti lietuviškai skambančios pasakos, nes senelis įdėmiai klausydavo, kada baigsis žinių laida ir prasidės pasaka mažiesiems. Kiek atsimenu, jis žymiai įdėmiau jų klausydavosi nei mes, vaikai. Mums būdavo sunku susikaupti, kai nematydavome vaizdo. Buvome ta karta, kuri sėkmingai pratinosi prie naujesnių garso ir vaizdo technologijų. O senelis, kaip senelis, pasilenkęs net kvatodavo iš pasakos juokingų įvykių. Tekdavo ir mums nusišypsoti, kad nepasirodytume, jog ne iki galo atidžiai klausomės laidelės vaikams. Beklausydami vis ką nors pirštu pakrapštydavome, tai kokį išdžiovinto obuolio griežinėlį išsitraukdavome iš stalčiaus ir tyliai sukramtydavome, tai pasisupdavome ant taburetės. Ko tik neprisigalvodavome…
Fantazijos ir idėjų naujiems žaidimams netrūkdavo įprastą, eilinę dieną. Visokiausios sumaniai užimtų valandų mintys užkibo lyg ir netyčia – Vaiko dieną. Sutapimu nepavadinčiau, bet galėjau laisvai palyginti dviejų skirtingų kartų Vaiko dienos šventimą. Iš tiesų, lyginti nėra ko. Mano vaikystėje tokia diena neegzistavo. Bent jau jos įvardijimas nebuvo toks ryškus, kaip šiandien. Jos pavadinimas kažkur praskriedavo pro sąskrydžių Burbiškiuose koncertų akimirkas. Nebuvo jokių dovanų, atrakcionų, šėliojimų su tėvais. Mano atsiminimuose nereikėjo turėti vienos išskirtinės dienos, kad turėtume progą kamuolį spardyti iki išnaktų, karstytis ant obelų, voliotis gėlėtoje pievoje, braidžioti šaltame griovio vandenyje (anais laikais grioviai būdavo pilni vandens!), užsikasti iki kaklo smėlyje su katinų kakučiais (anuomet nebuvo jokių smėlio dėžių, o gyvūnų paliktos dovanėlės nesisiejo su pavojumi sveikatai), kilnoti didžiulius akmenis, norint svajonių garažą pasistatyti (nesvajojome apie pilis ar namus, nes iki laimės trūkdavo savo rankomis pastatyto garažo žaislinėms mašinoms pastatyti), pašokinėti ant tėvų didžiulės lovos, pasidaužyti tikrų pūkų prikimštomis pagalvėmis, prisivalgyti neplautų vyšnių ir braškių. Kiekviena diena mums būdavo tikra vaiko diena.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
