Nebuvau Amerikoje ir negaliu pasakyti, kaip ten yra. Kaip ten yra, žinau tik iš tiesiogiai prisilietusių prie jos žmonių pasakojimų, filmų, literatūros. Juokinga, bet tas „amerikietiškos svajonės“ debesis sklando virš manęs nuo… turbūt ankstyvos vaikystės. Esu viena iš tų, kurios šeimoje yra giminaičių, gyvenančių už Atlanto. Ir čia neturiu omenyje Kanados. Nežinau, kodėl, bet Amerika man siejosi tik su JAV. Be to, argi ne pas mus sakydavo: Pusseserė parskrenda iš Kanados arba Teta parvažiuoja iš Amerikos? Kažkaip patys ėmėme ir paskirstėme, kad Kanada tai ne Amerika. Čia turbūt taip prigijo dėl JAV pavadinimo, nekreipiant dėmesio į žemynų paskirstymą. Žodžiu, ne ten linkstu. Grįžtu prie reikalo.
Man Amerika sklando kažkokiame sukurtame burbule. Ne vienas man pritars, kad teko pagalvoti apie ją tokiais kriterijais: ak, ten viskas geriau; žmonės laimingi; visi turtingi; daug šypsosi; nedepresuoja; visada pasirūpina tavimi klausdami, kaip sekasi… Kažkas iš šono kuždėjo, kad iš tikrųjų jiems nusispjaut, kaip laikausi ir jiems tikrai nerūpiu. Atseit išsišiepusių plastmasinių dantų fenomenas sukuria optinę apgaulę ir vien pažvelgus į juos patiriama savotiška hipnozė. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad perdėta maloni maniera man nepatinka. Kaip bebūtų, toks amerikietiškas elgesys praverstų ir mūsų kultūroje. Kartais susidaro įspūdis, apie kurį rašoma spaudoje, kad mes mėgstame nuolat skųstis ir dejuoti, esame pripratę savo vidines šiukšles išberti ant pašalinių galvų. Ir jeigu, neduok Dieve, tokiam ne tokį žodį pavartoji, būk tikras, kad liksi jo šiukšlėse išvoliotas.
Vaikščiojant po Seinų turgelį prekeivių nuotaikų iš toli nenuskenuosi. Reikia pirštu pajudinti ant jo prekybinio stalo padėtą daiktą, kad sužinotum, kokia jo šiandien nuotaika. Ir pabandyk pasakyti, kad daiktas tau netinka, tuoj ims purkštauti, kokia aš išranki, o jo veido išraiška nužudytų per naktį sukauptą gerą energiją. Aš, kaip ir tie visi daiktai, nesu ideali ir nieks manęs nepagamino pagal jų modelių dydžio kurpalius. Kita vertus, jeigu neturėtume teisės rinktis, plastikiniai stalai nelinktų nuo prekių pertekliaus. Teko pastebėti, kad vienų prekeivių veidas nusišypso, jeigu tu pats dovanoji po kauke pasislėpusį šypsnį, o kiti pasiunta, kaip skaniu dešros gabalu suerzintas šuo. Ar jis pyksta, kad žmogus jaučiasi laimingas arba šiaip nori būti malonus? Kur čia šuo pakastas su tuo dirbtiniu dešros gabalu? Gal per daug neanalizuok, kad neliktum be kąsnio. Tegul lieka už akinančiai baltos namo tvoros, kaip kad toje Amerikoje.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
