Ar tu turtingas, ar biednas, nepabėgsi nuo visiems galiojančios taisyklės – nenoriu, bet privalau.
Vakaras darėsi vis tamsesnis. Paskutinius oranžinės saulės potėpius galėjai pamatyti tik vakarinėje namo dalyje.
– Eik miegoti.
– Nenoriu.
– Rytoj anksti keltis.
– M…mama, nenoriu, – patempusi lūpą atsiduso mažoji.
– Tai, kaip bus?
– Paskaityk knygą.
– N…nenoriu… Šiandien labai nesinori.
– Mama, tau irgi kažko nesinori!
– Bet tau tikrai reikia eit miegot.
– Tu skaityk, tai aš užmigsiu.
– Ak, gerai. Bet turi gultis į lovą.
– Gerai, – nusišypso dvikasė.
– Bet knygą aš išrinksiu. Beveik visas po šimtą kartų skaitėme.
– Ek, gerai, gerai.
– Va, šita su zuikiu ir lapinu naujausia.
Atsivertusi knygutę, žinau, kad bus įdomu ir man, ir jai, tačiau nepagalvoju, kad būtent neskaitytas tekstas ir nematyti paveikslėliai sudomins naktibalduką.
– O, žiūrėk. Kas čia? Zuikis? Ką jis čia daro? Kepa pyragą? Mmm…mama, ir aš noriu pyrago… Kada iškepsim? Galėsiu tešlą paminkyt? O čia ką vilkas daro? Žiūrėk, vištą suvalgyt nori!
– Čia ne višta, o gaidys. Cypas.
– Cypas? Kas tas Cypas? Ei, mama, jis labai juokingas. Negražiai nuspalvinta. O, čia pelėda.
– Vaikus ėda.
– Uuu… Einu miegot. Labai, labai nesinori, bet reikia…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
