Prieš mus bobų vasaros gražumai ir rudens lygiadienio nepaprastumai. Bobų vasara mūsų krašte labai laukiama. Tai paskutiniai šilti saulės pasispardymai prieš vėsųjį ir tamsųjį metų laikotarpį. Moterys sako, kad bobų vasara atneša palankų orą darželiams, daržams ir sodams sutvarkyti. Gamta pasipuošia tūkstančiais voratinklių ir skraidančių lipnių vorų siūlelių.
Rudens lygiadienis ateina iš karto po bobų vasaros. Tai metas, kada naktis susilygina su diena, o „metų ratu leidžiamės žemyn“, – sako Trakų Romuvos vaidila Vidmantas Velička. Prasideda astronominis ruduo, naktis tampa ilgesnė už dieną. Senojo tikėjimo lietuviai neapseidavo be papročių, skirtų šiai dienai paminėti. Savo dievams aukodavo užaugintą ir subrendusį derlių. Vykdavo vadinamosios Dagotuvės – derliaus surinkimo pabaigtuvių apeiga. Dagotuvės kilusios nuo žodžio „daga“, reiškiančio žmogaus dvasinį dygimą, tampant dievo derliumi. Žmogus, kaip ir augalas, auginamas visus metus, kad rudenį subręstų, būtų pasiruošęs sunkiam metų laikui, artėjančioms Vėlinėms. Apeigos metu prašoma palaiminimo, dėkojama už derlių, dalijamasi užaugintomis gėrybėmis, švenčiama ir vaišinamasi. Lygiadienis Lietuvoje priklausomybės laikais privalėjo virsti kitokia švente, todėl atsirado rudens gėrybių diena arba mugė. Galima dar paminėti, kad nuo lygiadienio gamtoje vyksta svarbūs pokyčiai: atvėsta ežerų vanduo, laukus pasitinka stiprios šalnos, paukščių pulkai jau netraukia į pietus, o miškuose „prasideda kanopinių žvėrelių vestuvės – ruja“. Krikščionybės laikais lygiadienis tapatinamas su šv. Mato ir šv. Mykolo diena.
Rudens lygiadienis sutampa su Baltų vienybės diena, kuri švenčiama ir Punsko krašte. Ji neįsivaizduojama be ugnies. Pasakojama, kad ugnis visuomet degdavo ant kalnų, leisdavosi žemyn ir grįždavo į namų židinį, kur ji saugojama, globojama iki pavasario. Ugnis senovės lietuvių gyvenime buvo labai svarbi. Baltų vienybės dieną ji reiškia protėvių atminimą, pagarbą jų praeičiai ir, žinoma, 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuomet žemaičiai ir žiemgaliai nugalėjo Kalavijuočių ordiną. Sakyta, kad tuomet ant kalvų degė didžiausi laužai, pranešantys ir kviečiantys kartu ginti savo žemę. Šiandien ta proga lietuvių ir latvių gausiai deginami laužai gali turėti panašią susivienijimo ir bendrystės prasmę, kurios reikėtų palinkėti kiekvienam šio neįprasto laikotarpio tautiečiui. Tačiau neužmirštama laužų uždegti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
