Jurgita Stankauskaitė. Išvakarės

0

Aprūkęs laukas. Atrodo, kad pasaulis baigiasi už kiemo, o kelias veda į neaiškios erdvės labirintą. Nepyk. Man sako. Čia tik į gerą. Girdžiu tolstančius žingsnius. Prasmek skradžiai žemėn. Norisi nusispjaut, bet žodžiai užstringa giliai gerklėje. Jausmas lyg nematoma jėga sapne laikytų kojas surišusi. Daugiau šitų batų nesiausiu. Parduosiu kaimynui. Tegul su jais pats vaikšto labirintais.

Edvard Munch. Klyksmas

Iš vakaro viskas atrodė gerai. Net nekvepėjo dūmais. Turbūt vėjas atnešė beprotiškas mintis. Kas jam užėjo laužą susikurti? Ant kranksinčios varnos sparnų tūpė svetima šnekta. Dar pats bėdos turėsiu. Iš paskos pasivijo aidas. Ugnis didėjo, o rūkas vis labiau spietėsi aplink baigiančias sudegti medžių šakas. Paspringsit viskuo. Išgąsdino svetimas veidas. Dar tokių pakraupusių akių neteko matyti. Jose atsimušė pasikėlusi tamsuma. Ar šitas žino, ką daro? Klaustukas nuskendo nutilusio ežero rėmuose.

Ekrane išsišvietė barzdoto rašytojo raukšlės. Rašė baladę. Man jis nieko nepasakojo. Akinių stikliukuose atsimušė meno vaizdai. Mergina sėdėjo ant sofos, pasinėrusi į telefoną. Skambutis į duris. Nubėgusi staigiai patraukė už rankenos. Ho ho ho! Išsišiepė Kalėdų Senelį primenantis subjektas. Įleisti ar truktelėti už išbalintų ūsų? Pagalvojo. Užeikit. Nenoriai tarė. Ar šiemet buvai gera? Paklausė nepažįstamasis. Aš?… Jo… Atsakė, neskaniai pervertusi burnoje sužliaugtą kramtomąją gumą.

Kurgi ne. Ar žmogus iš viso gali turėti geros būtybės savybę? Suprakaitavo rašytojo kakta. Žmogus nėra… nebuvo ir nebus geras. Jis nesukurtas būti geras. Kad ir kaip jis stengtųsi, visuomet tempsis už savęs kiaulystės dėsnio lygtį. Net ir ta tyli kiaulė gilią duobę knisa pames po kojomis iškastoje duobėje rastą akmenį. Kalėdų Senelis kasmet apžarstomas supuvusiu melu. Kas kaltas? Pats tokį postą pasirinko. Nusiplauname rankas. Kaltų nėra. Kaltas kaimynas. Visada. Jis pletkus nešioja, linki blogo. Tik jis numetė į pakelę išgerto gėrimo skardinę. Jis degina šiukšles, bando pralobti kitų nelaimėmis. Kas blogo, tai ne aš. Sublizga akys. Baladės tekstą susprogdina iššovęs į padanges fejerverkas. Su Naujaisiais metais!

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisPasaka vaikams. Lapė, strazdas ir varna
Kitas straipsnisVakcinavimui būtina ruoštis iš anksto

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia