Gydytojas Viktoras Šliaužys: „Iškart supratau – tai yra TAI!“

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus absolventą, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoją, kraujagyslių chirurgą Viktorą Šliaužį kalbina portalo punskas.pl redaktorius Sigitas Birgelis.

Kada ir kodėl apsisprendėte tapti mediku? Kas lėmė Jūsų pasirinkimą?

Neatsimenu tos dienos ar laikotarpio, kai nusprendžiau tapti mediku. Atrodo, nuo seno turėjau šitą idėją, kuri vis ryškėjo ir ėjo į pirmą planą. Baigiantis mokyklos laikotarpiui supratau, kad kitų variantų neturiu, todėl visiškai atsidaviau šios svajonės įgyvendinimui.

Tačiau jeigu baigdamas mokyklą renkiesi tarp kelių lygiaverčių specialybių, iš kurių viena yra medicina, siūlyčiau jos nepasirinkti. Manau, kad yra geresnių ir paprastesnių būdų užsidirbti pinigų nei medicina. Tačiau jeigu neįsivaizduoji savęs niekur kitur ir galvoji tik apie ją – tai gali būti pats nuostabiausias darbas.

Ar sunku buvo Jums, Punsko licėjaus absolventui, įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir ten baigti mokslus?

Įstoti buvo nesunku, kadangi mano stojimo laikais užsienio lietuviai turėjo išlygų ir nekonkuravo su Lietuvos moksleiviais dėl vietų universitetuose.

Tačiau įstojimas – tik pradžia. Aš žinojau, kad tuometiniame Kauno medicinos universitete (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) mokslai bus labai sunkūs, todėl keletą paskutinių licėjaus metų papildomai mokiausi tiksliuosius dalykus. Vis dėlto manau, kad mokykloje svarbiausia yra „išmokti mokytis“. Reikia suprasti, kaip planuoti savo mokymosi procesą, sisteminti žinias, save disciplinuoti ir ilsėtis.

Stojimo konkursas į mediciną yra vienas didžiausių. Atsidūręs universitete supranti, kad tave supa šimtai studentų iš visos Lietuvos, kurie savo mokyklose buvo patys geriausi mokiniai. Tavo paties susikurta iliuzija, kad esi labai gabus ir protingas, greitai subliūkšta. Ten esi „eilinis piemuo“ ir daug kas priklauso nuo tavo energijos ir atsidavimo mokslams.

Studijų metai yra nuostabus laikotarpis, tačiau mano prisiminimai apie patį studijų procesą yra ganėtinai slogūs – teko „gyventi“ bibliotekoje, egzaminai vykdavo kas mėnesį, todėl nuolat lydėdavo nemaža įtampa ir stresas. Kadangi buvau ambicingas, visada taikydavau į geriausius egzaminų įvertinimus.

Svajojant apie specialybę su dideliu rezidentūros stojimo konkursu, vien gerai mokytis nepakanka. Reikia būti matomam, reikia vykdyti mokslinę veiklą, nuolat „trintis“ pasirinktame skyriuje. Jei tai chirurgija – kuo greičiau pradėti asistuoti operacijoms – reikia įrodyti, kad esi vertas tos vietos.

• 

• 

Tačiau esant tokiam pašėlusiam studijų ritmui, labai vertinamos būdavo tos kelios dienos po egzamino, kai reikėdavo „perkrauti procesorius“ ir „paruošti dirvą“ naujam ciklui ir mokslams. Todėl studentiški vakarėliai mūsų universitete būdavo išties beprotiški (šypsosi). Ir dabar galiu paliudyti, kad jei būdamas medicinos studentu nemokėsi linksmintis – geru gydytoju netapsi (šypsosi).

Papasakokite apie rezidentūrą. Kodėl pasirinkote kraujagyslių chirurgijos specialybę?

Kraujagyslių chirurgija mane patraukė dėl greitai matomų operacijos rezultatų bei dėl pačios operacinės technikos savitumo.

Dažnai mes įsivaizduojame a priori, kaip atrodo dalykai, kurių niekada nesame matę. Aš irgi įsivaizdavau, kaip atrodo chirurginės operacijos, tačiau daugelio chirurgijos sričių operacinėse realus vaizdas neatitiko mano susikurto. Mačiau operacijas, kurios man pasirodė ganėtinai grubios, o chirurgų veiksmai „plačių mostų“. Aš norėjau chirurgijos, kurioje operuojamos struktūros yra smulkios, dirbama siaurame lauke, kruopščiai, pedantiškai, naudojant delikačius instrumentus, ploniausius siūlus. Kai pirmą kartą patekau į kraujagyslių chirurgijos operacinę, iškart supratau – tai yra tai!

Nemažai laiko skyrėte profesiniam tobulinimuisi įvairiuose Europos miestuose. Kokios ten įgijote patirties?

Dirbant medicinoje reikia nuolat sekti naujienas, stebėti, kas vyksta pasaulyje. Taip pat licencijos palaikymui būtina išklausyti atitinkamą paskaitų ir konferencijų valandų skaičių. Turime nuolat atnaujinti gydymo ar diagnostikos taktikas ir protokolus pagal tarptautinių organizacijų išleidžiamas gaires.

Visada labai įdomu išgirsti, kaip mano srities specialistai dirba kitose šalyse. Galiu drąsiai pasakyti, kad savo darbo metodika, galimybėmis ir rezultatais neatsiliekame nuo Vakarų pasaulio gydymo įstaigų – kraujagyslių chirurginę pagalbą Lietuvoje pacientai gauna tokią pačią kaip Danijoje ar Vokietijoje. Paslaugų prieinamumas dažnais atvejais yra net geresnis. Tai paliudija ir mūsų emigrantai, kurie labai dažnai gydytis sugrįžta į savo gimtą šalį.

Jūsų profesinė patirtis įspūdinga. Esate LSMUL Kauno klinikos, Kauno miesto poliklinikos, Aušros medicinos centro bei Kauno „Kardiolitos klinikos“ kraujagyslių chirurgas. Papasakokite plačiau apie savo profesinę patirtį ir veiklą.  

Dar nepaminėjote Lazdijų ligoninės (šypsosi)… Suprantu, kad tai gali atrodyti įspūdingai, bet tikrai taip nėra. Lietuvos medicinoje yra tokia „tradicija“, kad gydytojai, ypač įvairių sričių specialistai, dirba daugelyje vietų, kartais važinėja po visą šalį. Kiekviena darbo vieta atlieka savo funkciją, o visos jos yra tarpusavyje susijusios įvairiais saitais.

Pagrindinė mano darbovietė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos. Čia atliekame įvairias kraujagyslių chirurgines operacijas bei endovaskulines intervencijas. Dažniausiai gydomi pacientai dėl įvairaus periferinių arterijų okliuzinės ligos pasireiškimo, aortos bei kitų sričių aneurizmų (išsiplėtimų). Taip pat dalyvaujame inkstų, kepenų transplantacijose. Budėjimų metu susiduriame su trombozinėmis komplikacijomis bei kraujagyslių trauminiais pažeidimais. Implantuojame porto sistemas chemoterapijoms, formuojame arteriovenines fistules hemodializėms ir kt.

Kitose darbovietėse konsultuoju pacientus; privačiose klinikose atlieku lazerines venų operacijas bei skleroterapijas. Kartą per mėnesį atvažiuoju ir į Lazdijų ligoninę pasiklausyti gražios dzūkų tarmės ir padėti čia gyvenantiems pacientams.

Man labai svarbu įsisavinti visas kraujagyslių chirurgijoje atliekamas operacijas ir intervencijas. Tai suteikia didžiulį darbo komfortą, nes kiekvienam pacientui, nepriklausomai nuo jo ligos pobūdžio ir sudėtingumo, galiu pasiūlyti sprendimą. Darbas daugelyje gydymo įstaigų atriša man rankas ir leidžia būti universaliam. Galiu pacientą gydyti universitetinėje ligoninėje bei atlikti minimaliai invazyvią intervenciją, kuri prieinama tik privačiame sektoriuje.

Kauno „Kardiolitos klinikoje“ konsultuojate suaugusius dėl kraujagyslių, atliekate operacijas lazeriu ir chirurginiu būdu, gydote bioklijais. Ar „Kardiolitos klinikoje“ šios paslaugos brangiai kainuoja? Ar moka už jas ligonių kasos? Ar tenka gydyti ir mūsų krašto žmones?

„Kardiolitos klinikos“ yra privati gydymo įstaiga. Mano konsultacijos, echoskopijos, intervencijos ir operacijos pacientams yra mokamos. Ligoniams, turintiems privalomą sveikatos draudimą, lazerinė venų operacija yra gerokai pigesnė, nes dalį išlaidų padengia ligonių kasos. Nedrausti pacientai turi patys susimokėti visą kainą. Punsko krašto žmonės paprastai lietuviško draudimo neturi. Kadangi ši populiariausia venų varikozinės ligos gydymo operacija yra brangi, todėl Punsko krašto žmonėms, bent jau šiuo aspektu, padėti man sunku.

Be abejo, visada mielai priimu savo kraštiečius konsultacijoms; esant abejonių dėl gydymo taktikos ar indikacijų – visada galime pasitarti.

Priklausote Europos kraujagyslių chirurgų asociacijai, Lietuvos kraujagyslių chirurgų draugijai, Lietuvos endovaskulinių specialistų asociacijai. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, muzikavimui ir kitiems pomėgiams?

Nenorėčiau labai sureikšminti darbo krūvio dirbant medicinoje. Be abejo, gydytojai dirba labai daug, tačiau esu įsitikinęs, kad, pvz., nuosavą verslą plėtojantys žmonės dirba dar daugiau – gal net niekada realių išeiginių neturi. Tokie laikai, kai visi esame „įsikinkę“ į darbus, nesvarbu kokioje srityje dirbtume. Svarbu išlaikyti balansą. Savaime suprantama, kad daugiau darbų, reiškia mažiau laisvo laiko, todėl reika laviruoti.

Visgi dirbant medicinoje labiausiai gaila savaitgalių. Kai abu šeimos nariai yra gydytojai ir dalis darbo yra budėjimų režimu, laisvas savaitgalis pasitaiko geriausiu atveju kartą per mėnesį. Niekada nekyla klausimų, ką veiksime. Jei savaitgalis laisvas, mes apie jį žinome iš anksto ir jis būna kruopščiai suplanuotas.

Studijų ir rezidentūros metais dar surasdavau laiko muzikavimui – turėjau grupę, su kuria nemažai koncertuodavome. Tačiau atėjo laikai, kai man ir kitiems muzikantams gimė vaikai – o jie gerokai keičia prioritetus gyvenime… Dabar dažniausiai su sūnum ir žmona namuose pagrojame vaikiškas daineles. Laisvo laiko likučius stengiuosi išnaudoti sportui – panašu, kad stresą ir įtampą geriausiai pavyksta „išbėgioti“ ar dviračiu „išvažinėti“ (šypsosi).

Prieš keletą ar daugiau metų turėjote problemų su pavardės atlietuvinimu. Gal galėtute apie tai papasakoti.

Studijų metams einant į pabaigą, kartu su broliu nusprendėme atlietuvinti mūsų vardų ir pavardės rašybą. Žinojau, kad liksiu gyventi Lietuvoje, todėl norėjau atsikratyti lenkiškos rašybos (Wiktor Szlaużys). Pats procesas Lenkijoje buvo paprastas ir sklandus. Lenkijos pase greitai atsirado taisyklinga rašyba (Viktoras Šliaužys). Tačiau problemų iškilo Lietuvoje. Pagrindinis mano lietuviškas dokumentas yra pažyma apie teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškėjo, kad pagal įstatymus asmenvardžių rašybai šiame dokumente gali būti vartojamos tik lotyniškos raidės – be išlygų lietuviškoms „ąčęėįšųūž“. Taigi Lietuvoje tapau „Viktoras Sliauzys“. Buvo aišku, kad tokia pavardės forma atiteks būsimai žmonai ir vaikams.

Ieškojau pagalbos, tačiau nei užsienio lietuviams atstovaujančios, nei kitos institucijos man nepadėjo. Kai jau beveik neliko vilčių, pradėjau rašyti elektroninius laiškus Seimo nariams, kurie mano vertinimu, galėjo turėti politinės valios padėti. Labai greitai su manim susisiekė Irenos Degutienės ir Vytauto Juozapaičio (TS-LKD) komanda. Jie kreipėsi oficialiais kanalais į tuometinį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, kuris atskiru įsakymu ištaisė šią įstatyminio reguliavimo klaidą.

Be abejo, ši pataisa galioja visiems, todėl nuoširdžiai raginu Lietuvoje gyvenančius Punsko krašto žmones atlietuvinti savo asmenvardžių rašybą.

Pabaigai dar vienas svarbus klausimas. Kaip sveikai gyventi ir išvengti kraujagyslių ligų?

Širdies ir kraujagyslių ligos yra vienos dažniausių šiuolaikinėje visuomenėje. Tai yra didele dalimi civilizacinė liga, susijusi su mažu judėjimu, blogu maitinimusi, padidėjusiu kraujo spaudimu, cholesteroliu, taip pat stresu, žalingais įpročiais.

Manau, kad Punsko krašto žmonės gyvena gana sveiką gyvenimo būdą. Visada yra daug veiklos šviežiame ore, maistas yra natūralus ir sveikas, didelių rūkymo „tradicijų“ punskiečiai neturi.

Jeigu dar pridėsite daugiau sporto, manau, kad bus padaryta pakankamai, siekiant išvengti ar bent jau sumažinti riziką susirgti kraujagyslių ligomis.

Dėkoju už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas,pl