Sigitas Birgelis, punskas.pl
Aplankę Mindaugų parapiją, Krosną, Bambininkų piliakalnį ir Simną, tęsiame kelionę po Dzūkijos kraštą.
Mindaugų parapija
Krosna
Bambininkų piliakalnis
Simnas
Išvykstame iš Simno. Automobilis lėtai rieda vingiuotais Metelių regioninio parko keliais. Nepaprastai įspūdingas tas rudenėjantis Pietų Lietuvos kraštovaizdis. Pro langą mirguliuoja pageltę klevai, tyvuliuoja Dusios, Metelio ir Obelijos ežerai, slėnius keičia aukštų kalvų virtinės. Ežerų pakrantėse daug stovyklaviečių ir kaimo turizmo sodybų. Metelių regioninis parkas ypač pagyvėja paukščių rudens migracijų metu. Nepaprastai gražu čia!
Pietinėje Dusios ežero pakrantėje stovi Metelių regioninio parko lankytojų centras. Jame buvome, jei gerai prisimenu, maždaug prieš 10 metų. Būtų smagu ir šį kartą užsukti, pasiskaityti apie balinių vėžlių gyvenimą, susipažinti su Metelių istorija. Deja, sekmadienis. Centras uždarytas. Nusprendžiame važiuoti į Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčią.
Šventovė uždaryta. Šventosios Mišios sekmadieniais joje vyksta 12 val., o jau yra gerokai po 16-tos. Tenka pasigrožėti Dievo namų išore. Bažnyčia klasicistinė, bet turi ir neobaroko bruožų. Šventorius aptvertas mūrine tvora. Šalimais stovi mūrinė varpinė ir vienaaukštė klebonija.
Pirmąją Metelių bažnyčią pastatė Povilas Sapiega. Po keliasdešimties metų ją sunaikino Rusijos kariuomenė. Antrą, medinę, pastatytą po 1711 m., sudegino žaibas. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1819–1822 m.
Išvykstame iš Metelių. Riedame keliu Seirijai–Simnas–Igliauka. Nuo Seirijų mus skiria 10 km atkarpa, kurią turėtume įveikti per 11 minučių. Pietinėje Metelių kaimo dalyje prieš akis išnyra 15 metrų Metelių apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria Metelio ežero, Kimsinės pievos panorama bei siauras Dusios ežero ruožas. Iš medžio ir metalo suręsta bokšto konstrukcija primena susuktą nendrių pėdą. Į bokštą pasižvalgyti po apylinkes kažkada jau buvome užlipę, todėl šįkart nestojame.
Plentu Alytus–Lazdijai pasiekiame Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Bažnyčia, žinoma, uždaryta. Apžiūrime ją iš išorės. Ji stačiakampė, vienabokštė, aptverta akmenų mūro ir metalinių pinučių tvora. Šalia šventovės stūkso senosios bažnyčios pamatai.
Prie akmenų mūro yra Seirijuose klebonavusio prelato Juozo Laukaičio simbolinis antkapis. Seinų dvasinės seminarijos profesorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, vienas iš Seinų „Šaltinio“ spaustuvės steigėjų, Lietuvos Seimo narys Juozas Laukaitis Seirijuose klebonavo nuo 1930 m. Jis rūpinosi bažnyčios remontu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą parengė jos padidinimo projektą. Jau buvo išmūryti pamatai. 1947 m. J. Laukaitis buvo suimtas, nuteistas 15 metų kalėti. Mirė Vladimiro kalėjime 1952 m. Palaidojimo vieta, atrodo, nežinoma.
Kas dar sieja Seirijus, Punską ir Seinus? Ogi tuometinis Seirijų vikaras, o vėliau Punsko bažnyčios statytojas, Kazimieras Jonkaitis. 1863 m. Seirijuose jis su procesija pasitiko sukilėlius. Už tai caro valdžia jį areštavo, vėliau ilgą laiką buvo policijos priežiūroje. Kazimieras Jonkaitis į Punską atvyko apie 1871 metus. Tuometinis Punsko klebonas dėl silpnos sveikatos pavedė jam parapijos administravimą. Klebonui mirus, K. Jonkaitis paskirtas į jo vietą. Valdyti parapiją nebuvo lengva. Nebuvo nei bažnyčios, nei klebonijos, nei ūkinių pastatų. Klebonas gyveno nuomojamame name. Iš pradžių kun. K. Jonkaitis pastatė medinę kleboniją, vėliau pasirūpino ūkiniais pastatais, aptvėrė parapijos kapines, pradėjo statyti Punsko bažnyčią. Prieš mirtį kun. K. Jonkaitis spėjo dar nupirkti bažnyčiai tris varpus. Mirė 1881 m. po Jurginių atlaidų, eidamas 46-uosius metus. Laidotuvės vyko prie nebaigtos statyti bažnyčios.
Už paramą sukilėliams Rusijos valdžia nusavino didumą Seirijų bažnyčios turto, nustojo remti parapiją.
1893 m. į Seirijus atkeltas klebonauti Antanas Katilius pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, mokė parapijiečius giesmių gimtąja kalba. Kunigų pastangomis įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris rengė lietuviškus vakarus su vaidinimais, pradėjo veikti biblioteka, senelių prieglauda, buvo suburtas „Žiburio“ choras, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.
Apžiūrėję bažnyčią iš išorės, lankome Seirijų miestelį. Gyvenvietės centre stovi 2018 metais atidengtas, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pašventintas paminklas Lazdijų krašto partizanams, kovojusiems už nepriklausomą Lietuvą. Jo autorius – skulptorius Jonas Jagėla. Granitinis paminklas yra beveik penkių metrų aukščio. Jį sudaro kelių sujungtų kryžių kompozicija. Kryžiaus ir langų motyvai simbolizuoja tragišką partizanų likimą, jų tikėjimą, kad Lietuva bus laisva, kad pro gimtųjų namų langus išvysime grįžtančius artimuosius.
Įdomu, kad Seirijai gavo pradžią beveik tuo pačiu metu kaip ir Punskas. XVI a. buvo įkurtas Seirijų dvaras (vadintas Sapiegiškėmis). Prie jo ėmė plėstis miestelis. Per karą su Rusija dvaras buvo sudegintas. Miesto teisės Seirijams suteiktos 1671 m., panaikintos 1869 m. XVII a. Seirijai nukentėjo nuo karo, bado ir maro. Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Seirijai (panašiai kaip ir Punskas) atiteko Prūsijos karalystei.
Tarpukaryje Seirijuose veikė žemės ūkio mašinų gamykla, medienos apdirbimo įmonė, 3 malūnai, 2 karšyklos, verpykla.
1919 m. Seirijuose susikūrė šaulių būrys, kuris kovojo už nepriklausomą Lietuvą. Prie Seirijų bažnyčios mūro yra dvi lentos, skirtos Lietuvos savanoriams.
1941 m. vokiečių įsakymu Baraučiškės miške prie Seirijų buvo nužudyti 953 Seirijų miestelio žydai. Pokariu toje vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Paminklinėje lentoje iškalti žodžiai lietuvių ir hebrajų kalbomis. Lietuviškas tekstas skelbia: „Šioje vietoje pralietas / 953 žydų: vaikų, moterų, / vyrų kraujas. Juos 1941 09 11 / žiauriai nužudė nacistai ir / jų vietiniai talkininkai.“
Po Antrojo pasaulinio karo Seirijų apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Šarūno rinktinės Seirijų batalionas.
Už pagalbą partizanams sovietų valdžia ištrėmė 57 Seirijų gyventojus.
Miestelyje aptinkame ir labai mielą, iš akmenų suręstą balinį vėžlį. Balinis vėžlys yra ir 2003 m. patvirtintame Seirijų herbe.
sb, punskas.pl
