Mūsų kraštietį, gyvenantį ir dirbantį Varšuvoje, Povilą Galinską kalbina Monika Valinčiūtė.
Kur dažniausiai su vaikais būnate? Parke, miške? O gal turite prie savo darželio apibrėžtą plotą?
Turime savo plotą su pašiūre ir tipi (kūgio formos palapinė). Tai tokia savita žaidimų aikštelė, kur yra stalai pavalgyti ir vieta nusiplauti rankas. Ten pradedame ir baigiame dieną. Mus supa neapsakomai gražus miškas – rezervatas. Auga ten daug senų medžių, ypač ąžuolų ir skroblų. Laikosi daug paukščių (dažnai matome juodąją meletą, kranklį ar bukutį) ir žvėrių (teko matyti stirnas, šernus ir net briedį). Mus labai domina visokiausi vabzdžiai ir vabalai (beveik kasdien ieškome labai reto, bet ten aptinkamo ąžuolinio ūsuočio) ir, žinoma, įvairiausi augalai (vaikai labiausiai įsimina tuos, kuriuos galima valgyti – pvz., trikertę žvaginę; arba tuos, kurie žmogui reikalingi, nes, pavyzdžiui, padeda numalšinti skausmą įgėlus uodui – kaip sprigė). Tačiau man labai svarbu, kad rezervate „mirštantis“ medis paliekamas ten pat, kur nuvirto. Tai ne tik padeda kalbėtis su vaikais apie gamtos cikliškumą, bet ir sudaro nepaprastai turtingą žaidimų aikštelę. Kiekvienas vaikas mėgsta laipioti po medžius! Tai padeda vystytis raumenims, moko išlaikyti pusiausvyrą, parodo, kokie fiziškai stiprūs esame, padeda suvokti erdvę. Vaikas mokosi spręsti, kurios šakos yra saugios ir kaip aukštai gali įlipti. Mokosi rizikos vertinimo, kritinio mąstymo. Planuoja savo kelią tarp šakų – taip mokosi priimti sprendimus ir spręsti problemas. Jei kas nors įvyksta ne pagal planą, bando dar kartą. Taip ugdo savo emocinį stiprumą ir atsparumą.
Daugiausiai laiko leidžiate lauke. Ar žiemą irgi būnate po atviru dangumi? Ką dažniausiai veikiate tokiu laikotarpiu?
Žiemą taip pat būname lauke, bet ne visą dieną, o šiek tiek trumpiau, maždaug 4,5–5,5 val. Buvimo lauke ribą nustato gamta. Kai yra per šalta, valgyti šiltus pietus grįžtame į savo klasę. Žiemą labiausiai džiugina sniegas, kurio, deja, šiais metais dar neišvydome. Gerai prisimenu pereitą žiemą, kai lipdėme senius besmegenius, mėtėmės sniego gniūžtėmis, važinėjomės rogutėmis ir statėme sniego trobą.
Koks įdomiausias vaikų užsiėmimas yra žiemą, o koks vasarą?
Žiemą, aišku, žaidimai su sniegu, o vasarą – su vandeniu ir purvu. Ištisus metus laipiojame po medžius, daug judame, pažįstame pasaulį.
Ar yra buvę kokių nors incidentų, kai vaikas atsiduria nesaugioje situacijoje? Kaip tvarkotės su tokiais dalykais?
Čia reikėtų pirmiausia išsiaiškinti, kas yra nesaugi situacija. Kiekvieno iš mūsų saugumo / nesaugumo ribos yra kiek kitokios. Dažnai mums, suagusiems, tik atrodo, kad aplinkybės yra nesaugios. Čia būtina atsižvelgti į vaiką. Jis apie tai mums praneša – žodžiais arba kūno kalba. Bet jeigu vaikas įlipo keturis metrus aukštyn į medį, ir matau, kad jis žino, ką daro, tai jam reikėtų tik paploti. O nesaugu pasidaro tuomet, kai vaikas ar vaikai (dažniausiai taip daro dviese) nutaria patikrinti, kas įvyks, kai jis ar jie dings mokytojui iš akių. Kartais taip įvyksta netyčia, kai vaikai žaisdami užsimiršta. Čia reikėtų pabandyti įsivaizduoti mokytojo padėtį. Esame miške, yra 20 vaikų ir trys auklėtojai. Taisyklė: būk tokioje vietoje, iš kurios matytum mokytoją, o mokytojas tave. Dabar, žiemą, kai krūmai ir medžiai belapiai, vaikai turi labai didelį plotą laisvam judėjimui. „Pabėgėlių“ pasitaiko – ne dažnai, bet pasitaiko. Tada širdis sparčiau pradeda plakti. Visada vaikus randame, nes esame įpratę atidžiai stebėti juos ir aplinką. Kartais vaikams tyčia leidžiame „pasimesti“. Aišku, juos stebime. Tokiu būdu jie išmoksta ir kitų dalykų, galiausiai valdyti dėmesį. Bet čia jau reikia gerų pedagoginių gebėjimų. Tokia patirtis negali likti vaikui kaip trauma, o tik kaip pamoka.
Mūsų lauko darželio auklėtojų užduotis yra perspėti vaiką dėl galimų pavojingų situacijų gamtoje. Pavyzdžiui, nesėsti su visa grupe po sausu, bet dar stovinčiu medžiu, kuris galėtų nuvirsti – visuomet reikia pažiūrėti aukštyn, ar kažkokia didelė šaka nenukris ant galvos. Neiname taip pat į mišką, jei stipriai pučia vėjas. Kai dabar prisimenu nelaimingus įvykius mūsų darželyje, pavyzdžiui, sulaužyta ranka, išmušti dantys ar paprasti, bet skaudūs susitrenkimai, tai visi jie įvyko ne lauke, o klasėje, kuomet vaikų veiklos plotas smarkiai sumažėja.
Kasdien vaikai pargriūva ar paslysta, bet tai natūralu. Reikia išmokti vaikščioti, bėgioti, laipioti, šokinėti. Svarbu nedaryti iš to didelės tragedijos. Dažniausiai vaikas pats atsistoja ir bėga toliau. Mokytojai turi tokią nerašytą taisyklę: nereaguoti į situacijas per greitai – pirma 3–4 kartus giliai atsikvėpk, o tada gal jau nereikės nieko daryti. Vaikai su daugeliu dalykų patys moka puikiai susidoroti. Jiems reikia tiktai leisti tai padaryti, duoti laiko.
Ar į šį darželį gali patekti kiekvienas vaikas?
Vykdome atrankas, bet ne vaikų, o tėvų. Svarbu, kad darželio ir tėvų požiūris į edukaciją sutaptų arba būtų labai panašus. Bendradarbiavimas su tėveliais yra labai svarbus. Ar vaiko ugdymas – tai ne tėvų ir mokytojų bendras tikslas? Su tėveliais kalbamės kasdien, pasakojame, kas įvyko darželyje, kas mus džiugina, o kas kelia nerimą. O jie mums pasakoja, kas įvyko namie, ką apie darželį pasakojo vaikas. Papasakoja, kokius mato pokyčius. Dėl šios komunikacijos turime pilnesnį vaiko vaizdą, galime lengviau reaguoti į sunkumus. Atranka reikalinga tam, kad galėtume dirbti išvien pagal tas pačias idėjas. Mūsų darželis tai ne vieta, kur palieki vaiką ir galvoji, kad pedagogai išspręs visas problemas. Ugdymo procesą sudaro trys lygiaverčiai komponentai: tėvai, vaikai, mokytojai (auklėtojai).
Papasakok įdomiausią įvykį iš darželio kasdienybės.
Visada įdomus yra miškas. Niekada nežinai, ką ten rasi ar aptiksi. Gamta ir jos ciklų stebėjimas yra neapsakomai inspiruojantys. Taip pat nuostabūs pokalbiai su vaikais ir jų tėveliais, taip pat su mūsų psichologais. Man atrodo, kiekvienas darbas su žmonėmis yra labai įdomus, nes kiekvienas yra kitoks, o darbe, kuriame dirbu, nėra monotonijos ir rutinos.
Man visuomet atrodė, jog turėtų būti labai smagu dirbti su vaikais, nes jie tokie puikūs išradėjai ir atradėjai. Ko esi pats išmokęs iš jų?
Visų pirma išmokau kantrybės. Dirbdamas su vaikais išsaugojau savyje „vidinį vaiką“. Prisiminiau, kaip gera kartais pabūti tokio nerūpestingo vaiko vietoje. Darbas darželyje, visa jo bendruomenė padėjo man pačiam geriau suprasti save ir savo jausmus, paskatino dar atviriau kalbėti apie tai, kas sunku. Taip sustiprėjo mano interpersonaliniai sugebėjimai. Atradau taip pat alternatyvaus ugdymo metodus. Dar labiau supratau, kokia linkme turėtų eiti dabartinis švietimas, ypač dabar, kai viskas taip greitai kinta. Ateityje norėčiau sužinoti, iš kur vaikai semiasi tiek energijos!
Sakoma, kad vaikus formuoja aplinka ir visuomenės įtaka. Kokias pagrindines vertybes skiepijate vaikams šiame darželyje?
Manau, pradedame nuo bendruomenės svarbos suvokimo ir paprasto, atviro bendravimo. Labai svarbi yra mums pagarba gamtai, bet ir kito žmogaus poreikių ir emocijų paisymas – empatija. Neužmirštame ir savo emocijų, nebijome jų reikšti. Liekame atviri kitam žmogui ir suprantame, jog kiekvienas yra kitoks. Vaikų kūrybingumą savaime padeda ugdyti gamta, aplinka. Būčiau užmiršęs apie komunikaciją! Čia labai, labai mums svarbu, kad vaikas mokėtų komunikuoti, kalbėti apie savo poreikius, mokėtų spręsti problemas, pasitelkdamas komunikacijos įgūdžius, kad mokėtų paprastai tariant „susišnekėti“. Dažnai užduodame klausimą „kodėl?“. Mokomės neprimesti savo nuomonės, tikime, kad tai padeda ugdyti kritinį vaikų mąstymą.
Ar patartum tėvams leisti vaikus į tokį darželį? Kodėl?
Iš visos širdies patariu! Ypač jei kasdieniame gyvenime vaikas visai nebendrauja arba labai mažai bendrauja su gamta, kuri kaip niekas kitas skatina kreatyvumą, parodo grožį, aštrina pojūčius, stiprina koncentraciją, pakelia atsparumą. Gilus kontaktas su gamta – tai gilus kontaktas su savimi. Labai džiaugiuosi matydamas vaiką – laisvą, spontanišką ir kūrybingą. Manau, to ypatingai reikia mažyliui iki šešerių metų – laisvės atrasti pasaulį.
Viskas turi vykti pagal vidinį vaiko tempą, individualiai. Lauko darželyje jis mokosi pagarbos ir pasitikėjimo, empatijos ir supratimo, laisvės ir gamtos, kurioje yra milijonai inspiracijų. Patikėkime vaiko kompetetingumu, tuo, kad jis tikrai žino, ko jam reikia. Išgirskim jį ir lydėkime pasaulio pažinimo procese.
Ačiū už pokalbį! Linkiu tau toliau ieškoti, rasti, atrasti ir suprasti.
O mano palinkėjimas visiems – ieškoti savęs, bet niekada neprarasti tikrumo, paprastumo ir atvirumo.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
