2019 m. sausio 31 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m.) neteko galios. Turbūt visi apie jį esame girdėję – kas mokykloje, kas per studijas, o kiti ir darbe neretai naudojęsi. Šiame sąraše buvo žodyno ir žodžių sandaros klaidos, linksnių ir prielinksnių vartojimo, sakinio dalių ir sakinių jungimo klaidos, pateikti žodžių tvarkos pažeidimo atvejai, aptarti būtiniausi tarties reikalavimai. Tarp ten esančių pavyzdžių neteiktini, tarp kitko, tokie (nesvetimi ir mums!) pasakymai: silkė rūkyta (= rūkyta silkė), ružavas = rõžinis, raũsvas, damokėti = primokė́ti. Taisytini ir tokie sakiniai: Daugumoje (= Daugiausia; Dažniausiai; Paprastai) gripu sergama pavasarį ir rudenį. Darbą turime baigti metų bėgyje (= per metus; šiais metais). Nuvažiavo ant stoties (= į stotį). Dirba ant dviejų etatų (= dviem etatais; turi du etatus). Nosinė čia nesirašo (= nerašoma; Nosinės čia nerašome). Vietoj to, kad paaiškinti (= Užuot paaiškinęs), dar labiau viską supainiojo. Čia, žinoma, tik keletas pavyzdžių.
Taigi ką keičia priimtas nutarimas? Sąraše pateikti vartojimo pavyzdžiai ir toliau laikomi klaidomis (todėl reikia jų vengti!), tačiau už jų vartojimą viešojoje erdvėje baudžiama nebus. Kalbos inspekcija, anot A. Antanaičio, skirti baudas galės už kalbos nevartojimą – jei nebus lietuvių kalbos ten, kur ji privalo būti.
Geras tai ar blogas žingsnis, paklausėme prof. habil. dr. Danguolę Mikulėnienę, 1998–2002 m. ėjusią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės pareigas.
Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, baudžianti savo piliečius už netaisyklingą kalbos vartojimą viešumoje. Gal gerai, kad atsisakyta nuobaudų už kalbos klaidas? (Ar dėl šio sprendimo buvo tartasi su kalbininkais, atsiklausta visuomenės?)
Patikslinkime: administracinėmis baudomis Lietuvoje galėjo būti baudžiama už netaisyklingos lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje: reklamoje, radijuje ir televizijoje, viešuosiuose užrašuose ir pan. Redaktoriai, laidų vedėjai, reklamos tekstų kūrėjai privalo laikytis taisyklingos kalbos reikalavimų. Kitų asmenų (net ir Seimo narių) kalba įstatymais ar kokiais kitais teisės aktais nereglamentuojama.
1997 m. tuometės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo laikinas pagalbinis instrumentas, kuriuo naudojosi savivaldybių kalbos tvarkytojai ir Valstybinė kalbos inspekcija, kai aptikdavo stambių klaidų instrukcijose, lankstinukuose, prekių aprašuose, verstiniuose leidiniuose ir pan. Lietuvių kalbai tapus valstybine, buvo svarbu kuo greičiau ir kuo taisyklingesnę ją įdiegti į visas valstybės gyvenimo sritis. Mat okupacijos metais ji buvo nustumta į viešojo gyvenimo pašalius… Vilniuje net daugelio gamyklų dokumentai rašyti rusiškai…
Taigi Lietuvoje, kaip Latvijoje ir Estijoje, buvo sukurta visa valstybinės kalbos priežiūros sistema (Lietuvių kalbos komisija, Kalbos inspekcija ir kalbos tvarkytojai). Daugiau nei du dešimtmečius remtasi Valstybinės kalbos įstatymu, kitais teisės aktais. Tarp jų – ir Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu…
2019 m. sausio 31 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu nuobaudų atsisakyta, tačiau visuomenei nepaaiškinta, kas ir kaip keisis, kaip toliau bus prižiūrima valstybinė kalba. Lietuvių kalbos institutas siūlėsi surengti tarptautinę konferenciją ar seminarą apie valstybinių kalbų padėtį Europos šalyse ir šį klausimą apsvarstyti nuodugniau, tačiau likome kaip ir neišgirsti. O visuomenė paskutinį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą priima nevienodai: vieni giria, kiti peikia, tačiau visi nekantriai laukia tolesnių Komisijos sprendimų.
O gal viešąja kalba visai nereikia rūpintis… Gal, kaip teigia kai kurie kalbininkai, „jokios grėsmės lietuvių kalbai nėra“?
Šiaip ar taip turime pripažinti, kad lietuvių kalba priklauso mažiau vartojamų kalbų grupei. Ji turi teisę būti visokeriopai saugoma ir globojama. Tai daryti mūsų visų – ne tik kalbininkų – prievolė ir pareiga.
Ir tie, kurie pasisakė už sąrašo naikinimą, ir tie, kurie viešai nepasisakė, – iš esmės visi sutinka, kad savo amžių šis sąrašas atgyveno. Jis turėjo būti pakeistas Komisijos rekomendacijomis. Tačiau nuomonės išsiskyrė, kaip tai geriau padaryti – ar taip, kaip dabar pasielgta, ar nuosekliau – pirmiau rekomendacijos ir teisininkų konsultacijos, kuriuo teisiniu keliu eiti, ir tik tada naikinti tai, kas atgyveno…
Tiesa, kai kurie sąrašu nesiriboja. Esama nuomonių, kad kalba apskritai neturėtų būti norminama ar kitaip ribojama… Taigi ir buvusios „didžiosios“ klaidos jau būtų ne klaidos…
Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti rūpinamasi bendrinės kalbos kokybe viešojoje erdvėje (raštvedyba, viešoji kalba parlamente, valstybinėse įstaigose, žiniasklaidoje ir kt.)? Gal atsakingųjų darbuotojų kalba turėtų būti kaip nors vertinama (egzaminu, kasmetiniais testais)? Gal galėtų būti jiems reguliariai organizuojamos paskaitos ar mokymai?
Kalbos mokomės visą gyvenimą, ir ji yra mūsų vidinės kultūros atspindys. O jei kultūros nėra, jokie visuotiniai kursai ir testai negelbės. Diplomuotas geras specialistas pats stengiasi tobulėti…
Kursai ir paskaitos vyksta, jei darbuotojai jų prašo… Ypač tie, kurie į Lietuvą atvažiavo gyventi ir dirbti iš svetur…
nb, punskas.pl
