Laikotarpis nuo 1919 m. birželio iki apytikriai 1919 m. rugsėjo pasireiškė tuo, kad Lenkija vis intensyviau brovėsi į Lietuvos suverenia paskelbtą teritoriją[1]. Dėl to, kad nepavyko sukurti prolenkiškos Lietuvos valdžios, Santarvės šalys nevykusiai tarpininkavo nustatant Lenkijos manu militari okupuotos Lietuvos teritorijoje demarkacijos linijas, dvišaliuose santykiuose atsirado dar daugiau priešiškumo[2]. Ypač lietuvius skaudino Santarvės Aukščiausiosios Tarybos antroji demarkacijos linija 1919 m. liepos 26 d. (maršalo Focho nubrėžta liepos 18 d.), kuri suteikė Lenkijos kariuomenei rezervą veikti Gardino–Daugpilio ruože ir, svarbiausia, perdavė Lenkijai (pabrėžiant, kad tai laikina) Suvalkijos pietinę dalį iki Vištyčio bei Galadusio (Gaładuś) ežerų ir Maros (Marycha) upės linijos. Su šia linija, kaip pastebi Česlovas Laurinavičius, be aiškesnių karinių motyvų buvo perduotos Lenkijos kontrolėn etnografiškai lietuviškos teritorijos su svarbiu kultūriniu bei politiniu centru – Seinais[3]. Yra pagrindo manyti, kad su paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio palaiminimu buvo atplėštas (imituojant vietos lenkų „sukilimą“) beveik vientisai lietuviškas Seinų ir Punsko kraštas[4]. Jo lietuviškasis paveldas buvo tuoj pat mechaniškai naikinamas. Taigi akivaizdu, kad Pilsudskio skelbiamas federalizmas buvo būdas Lenkijos galioms ir lenkiškumui plėsti. Tai prieštaravo ne tik lietuvių, bet ir kitų atbundančių buvusios ATR tautų interesams (atkreipkime dėmesį į tai, kad realybėje prieš sudarant Grabskio vyriausybę ir Spa konferenciją federacinė ir aneksinė idėjos sąveikavo). Ir dėl to šio pobūdžio sąjunga buvo atmetama kaip nesuderinama su tautinės Lietuvos interesais.
Išnaudodama sunkią Lietuvos padėtį 1919 m. vasarą, Belvederio aplinka, J. Pilsudskiui pritarus, per sąmokslą ryžosi suduoti antrą (po Seinų atplėšimo), kaip manyta, jos nepriklausomybei lemiamą, smūgį – įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir „nesukalbamą“ valdžią pakeisti kita, prolenkiška, ar, kitaip tariant, quasi lietuviška. Tačiau perversmo iniciatoriai ir sąmokslininkai patyrė pralaimėjimą, galėjusį virsti rimtu tarptautiniu skandalu[5]. Lietuva pasirodė tvirčiau pasiruošusi ginti savo nepriklausomybę, nepaisant ekstremalaus Lenkijos spaudimo. Lenkijos gniaužtai tik didino lietuvių pasipriešinimą bei įtarumą, menkino galimybes kompromisui ir susitarimui pasiekti. Be to, Lietuvos vyriausybei sostinės likimas nebuvo susijęs su politine prekyba. Nepasisekus įveikti lietuvių atkaklumo, Lenkijos valstybės viršininkas pradėjo taikyti Lietuvos izoliavimo taktiką. Ir toliau buvo dedamos pastangos identifikuoti ir formuoti prolenkišką sluoksnį tarp lietuvių, naudojami žvalgybos agentai, papirkinėjama ir pan.[6] 1920 m. pavasarį Belvederio grupuotė suaktyvino karinius veiksmus Rytuose, siedama juos su globaliniais vadinamosios Rytų krypties politikos tikslais (dar viltasi, kad bus atkurtos 1772 m. ATR sienos). Kartu ji siekė glaudesnių ryšių su Vakarais (ypač Prancūzija), žadėjo pristabdyti Sovietinės Rusijos imperinį veržimąsi į Vakarus. Prancūzija vylėsi, kad Lenkija atkurs pusiausvyrą tarp Vokietijos ir revoliucinės Rusijos, ir atlaidžiau traktavo Lenkijos plėtimąsi už jos etnografinių ribų. Tuo tarpu Didžioji Britanija, kaip Prancūzijos partnerė ir konkurentė, kritiškiau vertino Lenkijos aneksinius siekius Lietuvos atžvilgiu ir plėtrą į Rytus, turėdama savų interesų buvusios Rusijos imperijos atžvilgiu. Tačiau joms abiem nebuvo pageidautinas Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, kai jų kaimynystėje tvyrojo galingos bolševikų invazijos grėsmė.
Lenkų laimėjimai pietryčių fronte paskatino sovietus derėtis su Lietuva. Jų apogėjus buvo tada, kai situacija buvo jau pasikeitusi, sovietams karine prasme naudinga. 1920 m. liepos 12 d., kai Sovietų Rusijai karine prasme labai sekėsi, ji pasirašė taikos sutartį su Lietuva, laikinai sumažindama Lenkijos įtaką Lietuvai, bet dar labiau abi šias šalis supriešindama (Vilniaus ir Lietuvos sienų klausimas). Šis trečiasis stambus tarptautinis veiksnys sukėlė Lietuvai naujų ilgalaikių politinių implikacijų[7].
Lenkija, spaudžiama Raudonosios armijos (RA), buvo priversta šauktis Vakarų valstybių pagalbos. Aplinkybių verčiama pagaliau liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto[8]. Spa konferencijoje premjeras Vladislovas Grabskis (Władysław Grabski) iš Loydo George‘o (Lloyd George) išklausė daug karčių priekaištų dėl vykdomos imperialistinės politikos, susipriešinimo su visais kaimynais, taip pat paraginimą dėl būtinybės atkurti taikius santykius su Lietuva. Santarvininkų spaudžiamas, už žadamą paramą prieš bolševikus pasižadėjo perleisti Vilnių Lietuvai iki tol, kol jo priklausomybė bus galutinai nustatyta tarptautinių organų[9]. Pilsudskis manė, kad tai padaryti – pats blogiausias scenarijus Lenkijai. Todėl iš paskutiniųjų neleido atiduoti jo lietuviams, sudarydamas aplinkybes juos apkaltinti kariniu bendradarbiavimu su Raudonąja armija, kuri pirmoji įžengė į Vilnių ir neskubėjo miesto perleisti lietuviams[10].
Lietuvoje buvo įsitikinama, jog vieną grėsmę pakeitė kita. Tik rugpjūčio pabaigoje (26 d.) pakitus karinei situacijai, Lietuvai reikalaujant, Sovietinė Rusija Vilnių atidavė Lietuvai, Raudonoji armija, patyrusi pralaimėjimą prie Varšuvos, buvo priversta trauktis. Prie Lietuvos sienų vėl priartėjo Lenkijos kariuomenė. Atsiradus šiai naujai situacijai, Lietuva pareiškė lenkų ir sovietų kare besilaikysianti „griežto neutraliteto“ (įžengimo į pietinę Suvalkiją Lietuva nelaikė neutraliteto pažeidimu, kadangi jinai neigė Focho linijos legitimumą).
Taip prasidėjo naujas santykių su Lenkija laikotarpis, kai juose ypatingą reikšmę įgavo diplomatiniai veiksmai, pridengiantys karinius. Po nesėkmingų derybų Kaune ir Kalvarijoje, intensyvėjant karinio konflikto grėsmei, teko vėl šauktis Tautų Sąjungos mediaciją (rugsėjo 20 d. rezoliucija). Taip atsirado prielaida deryboms Suvalkuose. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos iki apytiksliai 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė kontroliuoti savo teritoriją ir tariamai išlaikyti neutralumą, o Lenkija, Sovietų Rusija ir Vakarų šalys Lietuvos neutralizavimo klausimu, apibendrinamai vertinant, pasižymėjo egoistiniu nekonstruktyvumu[11]. Lietuva aktualiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Šis planas buvo ambicingas, bet su turimomis pajėgomis, ir dar nevykusiai išdėstytomis, neįvykdomas.
[1] Tuos lenkų karinius veiksmus prieš Lietuvą savo misijos pradžioje gan objektyviai vertino Prancūzijos karinės misijos vadovas Lietuvoje, plk. Constantinas Reboulis, savo raportuose į Paryžių. Žr. Schramm, T. 1983. „Działalność francuskich misji wojskowych w krajach bałtyckich po I wojnie światowej“, In: Studia i materiały do historii wojskowości, t. XXVI, p. 274–279.
[2] Laurinavičius, Č. 1997. „Dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto 1919–1920“, Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, p. 97–99.
[3] Laurinavičius, Č. 1992. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema), Vilnius, p. 13. Tačiau žinome, kad šie veiksmai atiteko Prancūzijos numatomai Lenkijos sienų koncepcijai. Žr. Pajewski, J. Wokół sprawy polskiej…, op. cit., p. 229.
[4] Vienas iš pagrindinių Seinų aneksijos organizatorių, Tadeušas Katelbachas, į Suvalkiją buvo pasiųstas Vyriausiosios POV vadovybės (Komenda Naczelna POW) ir Lenkijos kariuomenės generalinio štabo biuro Karolio Müllerio pavarde (ten naudojo ir Aleksandrovičiaus (Aleksandrowicz) slapyvardį). Apie vietinę padėtį jis Belvederyje raportavo J. Pilsudskiui, kuris neva su šiuo „darbu“ Seinuose siūlęs palaukti. Tačiau Seinų atplėšimas buvo J. Pilsudskiui politiškai jautrus klausimas, turėta reikalo su etnine ir politine lietuvių teritorija ir šis žingsnis diskreditavo jo skelbiamą „federacinį“ Lenkijos plėtros modelį, be lietuvių protesto, galėjo tapti ir tarptautiniu skandalu. Todėl ir buvo laikomasi nuomonės, neva Pilsudskis Seinų puolimą stabdęs. Tam prieštarauja tai, kad jis atvyko į Seinus ir Suvalkus jau 1919 m. rugsėjo 12–13 d., ir pagerbimo vaišėse Suvalkų savivaldybėje valstybės viršininkas teigė, „<…> jog visuomet jis regėjo šį būtent lenkiškos žemės gabalėlį tokį, kur lenkas tik ketvirčiu plaučių kvėpuoti gali, kur lenkų vaikas tik slapčia lenkiškas dainas dainuoja… Jūs buvote man kruvinas sąžinės iššūkis <…> Jūs tą jungą kentėte ilgiausiai. Šiandien jūsų žemė yra laisva. Gina ją lenkų armija prieš svetimą prievartą. <…> Apima mane kresininko pasididžiavimo jausmas, kai organizuotumas ir mano tautos kultūra triumfuoja…“ Žr. Katelbach, T. 2001. Spowiedź pokolenia, Przejrzał, poprawił i posłowiem opatrzył Sławomir Cenckiewicz, Gdańsk, p. 92–94; Wysocki, W. J. Powstanie sejneńskie…, op. cit., p. 63. Valstybinį perversmą Kaune („sukilimą“) J. Pilsudskis aprobavo rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Ten pat rugpjūčio 22 d. jam buvo pristatyta medžiaga iš kelių kaimų Seinijoje, iš kurios matyti, kad „sukilimas“ neišvengiamas. Pilsudskis, matyt, taip pat tam pritarė. Be jo aprobatos Seinų puolimas neįsivaizduotinas.
[5] Susektas ir numalšintas Lenkijos organizuotas perversmas Lietuvoje kažkodėl nebuvo lietuvių tinkamai išnaudotas tarptautinėje arenoje. Lenkija to tikėjosi ir pirmoji ėmėsi propagandinių kontrpriemonių, apkaltindama Lietuvą didžiausio masto lenkų persekiojimais, aišku, nutylėdama tikrąją lietuvių veiksmų priežastį. Plačiau žr. Łossowski, P. Stosunki polsko-litewskie…, op. cit., p. 145.
[6] Daug naujos medžiagos aneksionistinei ir federalistinei Lenkijos politikai (taip pat ir Lietuvos atžvilgiu) 1919–1920 m. pateikia Joanna Gierowska-Kałłaur kruopščiai parengtame dokumentų rinkinyje apie Pakraščių sargybos (Straż Kresowa) tikslus ir veiklą vadinamosiose šiaurės–rytų žemėse. (In: O niepodległą i granice. Raporty Straży Kresowej 1919–1920. Ziem Północno-Wschodnich opisanie, Wstęp, wybór i opracowanie Joanna Gierowska-Kałłaur, Warszawa-Pułtusk, wyd. II poprawione i rozszerzone, 2011, p. 1174.) Taip pat vertinga naujais šaltiniais paremta šios autorės monografija apie Rytų žemių civilinę valdybą ir J. Pilsudskio federacinės koncepcijos nesėkmę (žr. Gierowska-Kałłaur, J. 2003. Zarząd Cywilny Ziem Wschodnich (19 lutego 1919 r. – 9 września 1920 r.), Warszawa, Neriton; Gierowska-Kałłaur, J. 2002. Zarząd Cywilny Ziem Wschodnich (19 lutego 1919 r. – 9 września 1920 r.), Dzieje Najnowsze, R. XXXIV, p. 141–148 (autoreferatas); taip pat žr. „Przegląd Wschodni“, t. V, z. 4 (20), p. 767–791).
[7] Plačiau žr. Laurinavičius, Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos…, op. cit., p. 106.
[8] Łossowski, P. Stosunki polsko-litewskie…, op. cit., p. 208–209.
[9] Didžioji Britanija, nuogąstaudama, kad RA sėkmė gali įveikti Lenkiją (o tai turėtų rimtų pasekmių ir Vakarams, tarp jų ir Anglijai), perėmė iniciatyvą iš Prancūzijos rankų ir, inicijuodama diplomatinę paramą Lenkijai, kėlė sąlygas ir žėrė priekaištus. Lloyd‘as George’as Lenkijos vyriausybinės delegacijos Spa konferencijoje pirmininkui S. Patekui dėstė, jog santarvininkai niekuo jai negalės padėti, kol savo kaimynų atžvilgiu vietoje tikros tautinės politikos vykdo imperializmo politiką: „<…> lenkai privalo susitarti su lietuviais, čekais ir visais kaimynais ir negali primesti savo valios rusinams (t. y. ukrainiečiams – B. M.). Tegu Lenkija savo politikos pagrindu priima tikrąjį tautiškumą vietoje imperializmo, ir ji įsitikins, kad Didžioji Britanija bus ir jai, kaip ir kitiems santarvininkams, ištikima <…>“. Dar griežčiau Lloyd‘as George‘as replikavo į Grabskio išvedžiojimus. Lenkija, patekusi į sunkią padėtį, Spa įsipareigojo perduoti Vilnių Lietuvai, tačiau galutinis jo likimas perėjo į Santarvės dispoziciją. Tai buvo didysis lenkų diplomatinis pralaimėjimas. Praėjus pavojui, Lenkija pradėjo savo įsipareigojimus interpretuoti savaip ir net neigti. Tarp jų ir Vilniaus perdavimo Lietuvai aplinkybes. (In: Wandycz, P. S. 1969. Soviet-Polish Relations. 1917–1921, Cambridge; Piszczkowski, T. Anglia…, ten pat, p. 156; Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos…, op. cit., t. II, p. 422–427; Laurinavičius, Č. Probleminiai Lietuvos…, op. cit.,
p. 42–43. Plačiau žr. Grabski, S. 1989. Pamiętniki, II, Warszawa; Łossowski, P. 2001. Dyplomacja polska 1918–1939, Warszawa; Rataj, M. 1965. Pamiętniki, Warszawa (reed. na CD, Warszawa, 2010); Świtalski, K. 1992. Diariusz 1919–1935, Warszawa). Kaip bebūtų, Spa konferencijos nutarimas Vilniaus klausimu ir Lietuvos–Sovietų Rusijos liepos 12 d. taikos sutartis užkirto Lenkijai galimybę laimėti Vilnių diplomatiniu keliu.
[10] J. Pilsudskis į kategorišką gen. S. Šeptickio (S. Szeptycki) reikalavimą aiškiai nurodyti veiksmus dėl Vilniaus gynimo liepos 12 d. išsiuntė įsakymą „Į Fronto vadovybes Nr. 510/III“: „Kartoju savo įsakymą ginti Vilnių nuo bolševikų ir lietuvių <…> Pažadas lietuviams įspėti juos apie eventualų planingą Vilniaus apleidimą teturi tikslą vien tik juos nuraminti <…> Pilsudski Vyriausias Vadas“. (Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos…, op. cit., t. II, p. 590; Łossowski, P. Stosunki polsko-litewskie…, op. cit., p. 214.) J. Pilsudskio įsakymas liepos 14 d. „<…> Vilnių reikia atiduoti lietuviams <…>“, kaip ir buvo numatoma, pasiekė lietuvius pavėluotai, kai Vilniuje jau tvarkėsi bolševikų daliniai.
[11] Laurinavičius, Č. „Probleminiai Lietuvos ir Lenkijos santykių 1920 m. aspektai“, In: Suvalkų sutartis, op. cit., p. 58–60.
(Bus daugiau)
Terra Jatwezenorum, XII t. 2 d.
