Tęsiu savo pasakojimą apie tai, kaip man sekasi keliauti šiais turizmo industrijai sunkiais laikais. Belgija – tai viena iš tankiausiai pasaulyje apgyvendintų šalių, kurioje yra net 11,5 milijono gyventojų, tačiau šiuo metu galima to ir visai nepastebėti. Gatvėse nėra įprasto nuolatinio šurmulio, nė karto nepatekau į automobilių spūstį, o juk tokia bet kurio didmiesčio kasdienybė. Belgija suskirstyta į tris regionus – Valoniją (su pagrindine prancūzų kalba), Briuselio regioną (olandų ir prancūzų kalbos) ir Flandriją (olandų kalba). Pastarajame regione apsistojau ir aš. Gyvenu visai prie pat Belgijos ir Olandijos sienos, net važiuodama į parduotuvę dažnai tiksliai nežinau, kurioje šalyje esu.
Nors iš šios kelionės nesitikėjau daug, tačiau kiekvieną dieną ši šalis man palieka vis didesnį įspūdį. Jau savaitę esu čia, o dar neteko sutikti nei vieno pikto ar nemandagaus žmogaus. Atrodo, kad visi čia laimingi. Laiminga ir aš – iš lietuviško -20 laipsnių šalčio patekau į +18 oC belgišką pavasario gaivą. Pirmą kartą gyvenime vasario mėnesį teko pasimėgauti popiečio miegu lauke kaitinant saulei. Nors esu miesto vaikas, bet myliu gamtą, o per šį karantino laikotarpį pripratau prie ramybės, išmokau atrasti įkvėpimą gamtoje.
Apsistojau mažame Eseno miestelyje, esančiame Antverpeno regione. Nors čia gyvenantys lietuviai jį vadina kaimu, man ši provincija tikrai neprimena to vaizdo, kuris sietųsi išgirdus žodį “kaimas”. Jauki šio miestelio architektūra, bundanti gamta ir draugiški žmonės – tikrai jaučiuosi lyg namuose. Vos atvykusi maniau, kad taip ir praleisiu visą laiką namuose, tačiau kartu su bundančia gamta ir atėjusiu pavasariu atsirado noras dažniau iškišti nosį į lauką ir patyrinėti aplinką. Būtent tada pirmą kartą savo kelionės metu labiausiai ir pajutau pandemijos pasekmes – laiko lankyti turistinius objektus ir populiarias, žymias vietas į valias, bet dėl karantino viskas uždaryta. Taigi, turistinius reikalus pasiliksiu kitam kartui, o dabar bandysiu įsilieti į šio miestelio gyvenimą, tarsi būčiau vietinė.
Šiose apylinkėse gyvena nemažai lietuvių, kuriuos sutinku kiekvieną dieną. Dauguma jų čia yra jau nebe pirmus metus, sukūrę šeimas ir įsitvirtinę, dalis atvažiavę trumpam – užsidirbti ir pasiryžę grįžti kurti savo gyvenimo Lietuvoje. Apskritai, su įvairių šalių emigrantais teko bendrauti nemažai, bet čia gyvenantys žmonės išsiskiria iš kitų tuo, kad funkcionuja tarsi didelė draugų šeima ar bendruomenė, kurioje vieni kitais rūpinasi. Gal tai lemia nedideli atstumai šalyje ir tai, kad aplankyti vienas kitą galima labai greitai? O galbūt taip yra dėl to, kad Belgija labai svetinga šalis ir draugiška visuomenė? Apie tai jums papasakosiu kitame straipsnyje.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
