Ar tikrai vis dar esame vieningi?

Jonas Jankauskas, punskas.pl

Pirmiausiai, aiškumo dėlei, norėčiau pažymėti, kad šis tekstas gimė ne iš tuščio pasipiktinimo tam tikra situacija ar konkrečiais asmenimis, tačiau iš pilietiškumo jausmo, meilės savo gimtajam kraštui, kraštiečiams bei tikėjimo, kad, nepaisant skirtingų požiūrių ar ambicijų, visiems mums yra jame vietos gyventi sprendžiant nepatogius klausimus. Todėl viliuosi, kad tekstas nebus priimtas asmeniškai, o būtent bus pažvelgta šaltai, brandžiai ir tiesiai į opias problemas, kurias, įtariu, visi matome, tačiau nejučia įpratome gyventi tam tikroje viešoje paslaptyje pagal sąlyginai patogias ir pragmatiškas „žaidimo“ taisykles.

2024 m. lapkričio 17 d. Punske vyko Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdis, kurio metu, pagal dienotvarkę, slaptu balsavimu buvo išrinkta naujoji bendruomenės pirmininkė bei valdyba. Žinoma, ta proga – sveikinimai.  

Posėdis, deja, kaip ir konkrečiai – rinkimai, paliko nevienareikšmiškus jausmus. Pradedant pertraukos stoka po angažuojančių prakalbų ir ataskaitų pristatymų, baigiant ne(į)vykusiais debatais ir, rodos, kiek skubėtu balsavimu. Kandidatų pristatomasis žodis buvo it lašas informacijos jūroje, o vietoje debatų, jau po balsų suskaičiavimo, įvyko diskusija, kuri būtų buvusi tikslingesnė dar prieš įmetant biuletenį į balsavimo dėžutę.

Dar, toks įspūdis, kad nuotarmių priėmimas ir paskelbimas atrodo būtinas dar to paties posėdžio metu vien dėl pačios būtinybės jas priimti. Turint omenyje nuovargį, informacijos kiekį, savotišką sumaištį, atrodo, kad visgi tai reikalauja daugiau susikaupimo ir laiko. Gal netgi atskiro, pavyzdžiui, viešai internetu transliuojamo susirinkimo, kurio metu būtų priimtos ne vien nuotarmės, o ir su jomis susijusi pirminė veiklos strategija.

Vardan koncentracijos ir dalyvių aktyvumo išlaikymo programos pakeitimai, savaime suprantama, reikalingi. Svarbiau už tai, manau, yra valdybos rinkimų proceso apžvelgimas ir analizė bei delegatų parinkimo sistema, kuri nėra nei aiški, nei sisteminga. Nors balsavimo teisę turintys asmenys renka pirmininkus ir būtent apie juos yra daugiausiai kalbama, tačiau keista, jog tie patys delegatai neparodo iniciatyvos renkant valdybos narius. Neišgirdome jokių argumentų, pavyzdžiui, kodėl daugiau, nei tik du iš ankstesnių valdybos narių, neturėtų ar nėra verti tęsti savo pradėtų darbų. Sukūrę pažinčių tinklą, sukaupę patirtį, kuri reikalauja ne vienerių metų nuoseklaus darbo (kai kurie tą darbą atlikinėjo trisdešimt metų), bendravimo ir asmeninio laisvo laiko aukojimo yra, mano požiūriu, paprasčiausiai diskredituojami. Suprantu, praktika tokia, kad naujasis pirmininkas pasirenka savo komandą, t. y. būsimą valdybą, tačiau keista, kad nėra numatytos jokios reitingavimo sistemos ar pagrindimo formos, kodėl duotas asmuo tinkamas ir vertas būti valdyboje, kokį „svorį“ asmuo savo buvimu įneša į ateities veiklą, o galiausiai, ar netyčia neatsiranda interesų konflikto tarp delegatų ir potencialių atstovų. Nematau problemos pakeisti vienu metu visą valdybą, bet su sąlyga, kad yra tam pagrindas, tad vieši argumentai prieš ar už būtų minimumas šioje situacijoje.

Nors ir yra įstatuose numatyta galimybė, jei atsirastų tam precedentas, atšaukti valdybą ar kažkurį iš jos narių, tačiau praktiškai tai itin sudėtingas procesas. Tokioje mažoje bendruomenėje, sakyčiau, mažai tikėtinas. Lenkijos lietuvių bendruomenės (toliau LLB) įstatai buvo peržvelgti sąlyginai neseniai, bet vis vien, remiantis aukščiau pateiktais pastebėjimais, raginčiau peržvelgti mūsų rinkimų ir institucijų įstatus, kurie, tikėtina, per ilgą laiką nepaliesti paseno ir rekomenduotina būtų juos atnaujinti ar papildyti remiantis nauja patirtimi. Galiausiai, tai, ko LLB įstatai nenumato, tai situacijos, kai vieno asmens ar mažos grupės žmonių įtakoje yra daugiau nei viena organizacija. Mano giliu įsitikinimu, tai būtų gan grėsminga situacija. Pakanka pažvelgti į didžiąją politikos sceną, o gal geresnis pavyzdys yra vėlyvasis kapitalizmas, kai mažas procentas žmonių valdo didelį procentą resursų. Koks yra to rezultatas? Manau, kiekvienas sau laisvai galime į tai atsakyti.

Papildomai šioje vietoje dar norėtųsi paklausti – tai kaip su tuo jaunimu?

Naujoje valdyboje jaunimas yra, tik kažkodėl amžiaus vidurkis to nepatvirtins. Su visa pagarba, bet čia tik konstatuojamas faktas, o ir patys lyderiai taip, rodos, laukiantys pamainos nepraleidžia progos paminėti ar patraukti per dantį jaunimą. Nes gi laikas perimti bendruomenės reikalus, perprasti biurokratiją, įvairaus braižo bendradarbiavimus, galiausiai susipažinti su visais veiklos niuansais ir, žinoma, pasirūpinti tęstinumu (net ir tuo biologiniu) – nes kas, jei ne jaunimas ir kas gi po jo toliau?

Su viskuo sutinku, tik kažkodėl pasirinkimo akivaizdoje jaunimas toli gražu nėra pirmuoju pasirinkimu. Bet, rodos, visada juo tampa, kai sąmoningai ar ne – atsakomybė už mūsų menamą ateitį ir pasyvumą veikloje perkeliama būtent jiems. Gindie, tai nėra kritika – tai tik elementarus pastebėjimas, nes iškyla klausimas (kurį, rodos, nė kartą sau uždavėme viešai), ar mūsų gerovei išlaikyti pakaks esamo status quo? Ne vien potencialiai formuojant būsimus lyderius, bet visoje mūsų veikloje. Gal būtent ženklus ir faktinis jaunimo įtraukimas į valdybos veiklą būtų pirmuoju žingsniu į jau nuvalkiotą pareiškimą, kad žūtbūt privaloma angažuoti naująsias kartas ir pavergti jų dėmesį linkme, atitinkančia mūsų vertybes. Be to, nors autoritetai, suprantu, subjektyvus pasirinkimas, tačiau ir jie turi savo laiką ir vietą, ir nėra amžini. Tai žmonės, kurie atlieka sunkų ir nematomą darbą, atstovauja mūsų interesams ir įkvepia, bet, deja, net ir jiems, taip kaip kiekvienam, ateina laikas užleisti vietą – pajusti, kada pasitraukti nenugalėtam. Ir tai tikrai nėra aliuzija kuriam nors buvusios ar naujosios valdybos nariui, bet maloniai atkreipiu dėmesį, kad niekas nedega noru, o ir pats netikiu, kad kuris nors jaunosios kartos aktyvistas ilgainiui norėtų būti vien „įrankiu“ darbuose be galimybės daryti įtaką.  

Todėl praėjusią vasarą ir įvyko Lenkijos lietuvių forumas, nes pastebime, jog nespėjame adaptuotis prie besikeičiančio, skubančio pasaulio ir vis naujų iššūkių, kur dalis problematikos žymiai labiau abstrakti nei prieš dvidešimt metų. Reikia didesnio mūsų visų angažuotumo, kadangi dalis mūsų veiklos neišlaiko bėgančio pasaulio išbandymų, kas, vėlgi, reikalauja sprendimų. Bet iki jų dar yra kelias, kurį būtina įveikti. Galbūt apžvelgti organizacijų veiklos funkcionalumą – kas pasenę, ką pravartu tobulinti, o kas vis dar veikia. Galbūt reikalingas kadenciškumas visose mūsų įstaigose, kur yra priimami kertiniai sprendimai, kad būtų išlaikomas „šviežumas“ ir atotrūkis nuo pačios bendruomenės nedidėtų. Galiausiai visiems reikalingas elementarus poilsis, kad ir laikinai. Skirtingų kartų skirtingi poreikiai, o tai reikalauja ir skirtingo komunikacijos būdo. Nebent ilgalaikėje perspektyvoje autokratija yra geriausia išeitis?

Darbo, kaip parodė forumas – nemažai, tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių. O dar labiau nuo mūsų institucijų ir mūsų lyderių, kurie mums atstovauja ir kuriuos renkamės labiau ar mažiau sąmoningai. Tik stabilių institucijų ir mūsų lyderių dėka įmanoma dorotis ir įveikti švietimo, aplinkosaugos, kultūrinio paveldo ir kt. problemas, o tai reikalauja dialogo. Dialogo, apie kurį kalbame, bet kurio iš tikrųjų nėra. Kaip ir, manau, nėra susivienijimo. Mes kalbame apie jį viešumoje, didžiuojamės privačiuose pašnekiuose su svečiais, bet tai netiesa. Prisnūdome ant laurų. Tikiu, kad vienybė buvo, bet šiuo metu tikrojo susivienijimo, koks jis buvo praeityje, aš nematau. Problematika pasikeitė, poliarizacija šiais laikais yra tendencinga ir matoma ne vien politiniame, bet ir bet kokiame socialiniame sluoksnyje. Jaučiu, kad dažniau badome pirštais kaltindami išorės veikėjus dėl mūsų situacijos, nesutarimų ar nesėkmių, tuo tarpu patys viduje esame susiskaldę ir tai būtent lyderių lygmenyje. Verta tada savęs paklausti, ar tai, ką darome, darome dėl mūsų bendro gerbūvio ir mūsų, kaip bendruomenės, šviesios ateities, ar dėl asmeninių ambicijų, paslėptų po lietuviškumo uždanga.    

Suprantu, esame hermetinė visuomenė, o tokioms būdingos nerašytos, bet konkrečios socialinės taisyklės, dažnai su neigiamais padariniais ir dideliu spaudimu. Todėl linkiu drąsos ieškant geriausio įmanomo, bet sąžiningo modus operandi, nes, mano giliu įsitikinimu, verta nepamiršti, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime – jo kintamumas. Kuo labiau tam priešinsimės, tuo sudėtingesnė bus mūsų situacija. Be to, praleistos progos skauda labiausiai, o ateitis yra dabar.

Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdis, mano giliu įsitikinimu, tapo puikia mokomąja medžiaga, prie kurios vertėtų grįžti ir ją peranalizuoti, pažvelgti į mūsų politinę sceną, mūsų lyderius naujai (visus, ne tik oficialiai veikiančius) ir tuo pagrindu adaptuoti geresnius sprendimus dėl aiškesnio rinkiminio proceso ir institucijų darbo ateityje. Nes tik su šviesiu protu (manyk, mūsų atstovai) kūnas, t. y. mūsų bendruomenė, gali deramai funkcionuoti.

Todėl, vėlgi primenu, tai ne kritika, ne apeliavimas dėl konkrečių asmenų, bet kvietimas į viešą diskusiją apie tai, ką mato ne vien išvykę ir grįžę, ar orbituojantys aplink gimtąjį kraštą asmenys, bet ir vietos gyventojai. Taip, kaip nauji laikai atneša iki šiol nematytų iššūkių, taip atneša ir galimybę sklandžiau bendrauti, tad klausimas, ar esame pajėgūs – nepaisant skirtumų – pažvelgti sau į akis, patraukti ego į šalį ir ramiai įvardinti viską, kas nepatogu ir nemalonu, bet taip svarbu rasti erdvės savyje pripažinti tai, kam iki šiol nebuvo ryžto, ir nuolankiai susitikti kur nors pusiaukelėje bei iš naujo, bet iš tikrųjų susivienyti?  

Dėkoju visiems iki šiol dirbusiems ir dirbantiems vardan mūsų gerbūvio – naujai išrinktiems lyderiams linkiu ištvermės ir kuo geriausių pasirinkimų, tikslų įvykdymo atsižvelgiant į bendrus mūsų bendruomenės interesus bei atvirumo. Ne be reikalo mūsų kraštas vadinamas lietuviška sala, todėl nepasiduokime poliarizacijai, kuri skirstytų tą salą į miestus, miestelius ar kaimus. O ir sau, ir mums visiems linkiu nepakliūti į patogaus gyvenimo spąstus. Nebūkime vienas kitam atšiaurūs, linkiu kuo daugiau bendrauti ir leisti laiką kartu veikloje. Galiausiai, kilus abejonėms, mūsų vyriausioji karta gali mums apie bendravimą papasakoti daugiausiai.

Tik vieningi mes stiprūs.

Šviesios mums ateities!

Jonas Jankauskas, punskas.pl