Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventę, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto trečio kurso studentę Živilę Kraužlytę kalbina Sigitas Birgelis.
– Kodėl pasirinkai studijas Kaune? Kaip sekasi mokslas?
Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau mokytis taikomosios grafikos būtent Kaune. Miestas labai gražus, ypač pavasarį, kai sužaliuoja medžiai. Studijų kryptis irgi pasirodė patraukli, tarsi man skirta. Dabar neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Manau, kad dėl to mokytis man labai lengva ir malonu. Treji metai prabėgo greitai, ir net gaila, kad liko jau tik vieneri. Džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, kas man patinka. Palyginti su ankstesnės edukacijos laikais, dabar man atrodo, kad kiekvieną dieną lankau dailės būrelį, o ne studijuoju akademijoje.
Dėstytojai labai susidomėję, jog esu Lenkijos pilietė ir taip gerai kalbu lietuviškai. Niekada anksčiau Kauno fakultete nebuvo studento iš mūsų krašto. Vienas iš dėstytojų, sužinojęs apie Punską ir Seinus, dabar dažnai čia apsilanko. Jam ypač patiko Vygrių vienuolynas, taip pat pradėjo mokytis lenkų kalbos.
– Kur praleidai griežto karantino laikotarpį – Kaune ar savo gimtinėje? Kuo vadovavaisi priimdama sprendimą? Kaip pasielgė tavo draugai – kiti Punsko licėjaus absolventai?
Karantino laikotarpį praleidau namie, Punske. Kaip tik pandemijos pradžioje buvom grįžę namo savaitgaliui. Tikėjomės, jog dvi savaites praleidę Lenkijoje, vėl sugrįšim į Lietuvą. Tačiau po dviejų dienų valstybinės sienos buvo uždarytos ir visi likome gimtinėje. Dauguma mano draugų pasiliko Lietuvoje, nes jie ne tik studijuoja, bet ir dirba. Kiti tiesiog bijojo sugrįžti, kad neužkrėstų tėvų, senelių.
– Nuo gegužės 11 dienos Lenkijos ir Lietuvos piliečiai gali vykti į abi šalis darbo, verslo ar mokslo reikalais. Prieš porą dienų, kiek žinau, šia galimybe pasinaudojai ir tu. Kokios dabar yra procedūros kertant sieną, kokių reikalaujama dokumentų? Kiek laiko reikėjo sudelsti? Ar teko patirti streso, kad pasieniečiai gali tavęs neįsileisti, arba uždaryti į karantiną dėl, pvz., padidėjusios temperatūros?
Praėjus kelioms dienoms po to, kai medijos paskelbė tokią galimybę, nusprendėm nuvykti į Lietuvą. Sieną kirtome Lazdijų perėjoje. Tenai nebuvo nei eilių, nei jokių kitų mašinų. Įvažiuojant į Lietuvą, kontrolė buvo tik Lietuvos pusėje. Pareigūnai pareikalavo mūsų asmens dokumentų bei Lietuvos studento pažymėjimo, klausė, kokiu tikslu važiuojame. Vėliau visiems patikrino temperatūrą. Grįžtant buvo tokia pati procedūra, tik tikrino Lenkijos pasieniečiai. Viskas užtruko kelias minutes.
Aišku, vykdami pagalvojom, kad gali mūsų ir neįleisti, arba sugrįžus uždaryti į karantiną… Tačiau viskas pavyko puikiai. Taigi, iš tikrųjų nebuvo ko bijoti. Pamatėm taip pat, kaip Kaunas atrodo pandemijos metu. Senamiestyje žmonės vaikšto be kaukių, nes jas dėvėti būtina tik prekybos centruose ir ten, kur didelis žmonių susibūrimas. Kavinių staliukai, esantys lauke, dažniausiai užimti. Taigi, atrodo, kad kauniečių gyvenimas po truputį grįžta į senas vėžes ir darosi panašus į tą, kuris buvo prieš viruso atsiradimą.
– Įdomu, kaip vyksta užsiėmimai nuotoliniu būdu. Su kokiomis susiduriate problemomis? Kaip vyksta egzaminai ir įskaitos?
Dabar, kai studijos vyksta nuotoliniu būdu, atrodo, kad mokslo dar daugiau negu anksčiau. Šiek tiek mažiau motyvacijos, bet nemanau, kad mūsų darbai mažiau kokybiški. Įdomus dalykas, jog teko mokytis 3D grafikos su dėstytoju, kurio anksčiau niekada nematėme ir turbūt jau nepamatysime. Kadangi konsultacijos vyko internetu, jis taip pat nežino, kaip atrodo jo studentai. Manau, kad tai lėmė sąžiningesnį vertinimą, nes gavome pažymius tik už tai, ką padarėme, kokius darbus galutinai jam išsiuntėme. Sunku buvo mokytis naujų programų, teko daug daugiau dirbti savarankiškai. Sudėtinga buvo ypač tuomet, kai kildavo problemų, ir dėstytojas negalėjo tiesiog prisėdęs prie mūsų kompiuterių padėti. Egzaminų sesijos tokios, kokios vyksta kitų krypčių studentams, mano akademijoje nebūna. Daugumą savo darbų mes atliekame praktiškai. Žinoma, retkarčiais pasitaiko ir vienas kitas tipiškas egzaminas, pvz., meno istorijos ar filosofijos. Šiemet tai buvo projektų vadyba. Jis atrodė taip: dėstytoja atsiuntė mums užduotį, o mes iki dienos pabaigos turėjome ją atlikti ir nusiųsti atgal.
– Dėkoju už pokalbį.
(Živilės Kraužlytės nuotraukos)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
