Sigitas Birgelis, punskas.pl
Kiekvienais metais sausio mėnesį, tuoj po Naujųjų Metų, prasideda kalėdojimas. Vizitacijos metu kunigas šventintu vandeniu pašlaksto namus, sukalba maldą. Namiškiai kartu su kunigu turi progą padėkoti Dievui už suteiktas malones, prašyti palaimos ateinantiems metams, padiskutuoti tikėjimo ir parapijos klausimais.
Apie tikinčiųjų sielovadinį lankymą užsiminta XVI a. Tridento Soboro dokumentuose. Vėlesniuose bažnyčios dokumentuose aprašyta, kaip reikia lankyti parapijiečius ir koks yra šio lankymo tikslas.
Kalėdojimas turi edukacinę ir liturginę prasmę. Kunigas lanko žmones ne kaip privatus asmuo, bet kaip liturginę apeigą atliekantis dvasininkas. Lankymas turi ir socialinę prasmę. Jo metu surašomi gyventojai arba patikslinami sąrašai.
Kalėdojant meldžiamasi, kad Gerasis Ganytojas atsiųstų šeimai palaimą, suteiktų dvasinės stiprybės, kunigai turi galimybę pasikalbėti su parapijiečiais apie jų asmenines ar šeimos problemas, sutvirtinti jų ryšį su parapijos bendruomene ir Bažnyčia.
Seniau kalėdojimas atrodė kitaip negu dabar. „Prieš karą, kai kalėdodavo, tai dažniausiai kunigą vežiodavo ir duodavo pietų mano kaimynas Krakauskas, – pasakojo Agurkių kaimo gyventojas Vincas Valinčius. – Jie kunigą veždavo bričku, o jei rogiakelis – važeliu. Viena padvada rinkdavo javus, kita – šiaudus ir durpes, trečia – veždavo kunigą.“
Vincas Valinčius pasakojo, kad vokiečių okupacijos laikais kalėdojimas vyko tik 1941 metais. Vėliau vokiečiai kunigams lankyti parapijiečius uždraudė, uždarė bažnyčią.
Antanas Rentelis iš Ožkinių pasakojo, kad kalėdojant Ožkinius prireikdavo net 6 vežimų. Dėl to kildavo nemažai problemų, nes vieno arkliai buvo nekaustyti, kitas brikelio neturėjo ir pan. Žmonės labai bijojo kunigo, gerbė jį ir laikė jį pusiau Dievu.
Mūsų laikais kalėdojimas vyksta daug paprasčiau. Ne visi priima kunigą, kai kuriose parapijose kunigai lanko tik tas šeimas, iš kurių gauna kvietimus apsilankyti. Taip yra, pvz., Seinų parapijoje. Parapijos tinklalapyje rašoma: „Nenorime būti nekviesti svečiai, bet Evangelija ir Bažnyčios mokymu pagrįsto gerojo žodžio pasiuntiniai, ir norime šį žodį atnešti į atviras mūsų parapijiečių širdis ir ausis.“
Punsko parapijoje kalėdojimas ir šiais metais vyksta tradiciniu būdu. Kunigas užeina į kiekvienus namus ar butą, jei jų šeimininkai kunigą įsileidžia.
Apie kalėdojimą Punsko parapijoje Božena Bobinienė rašė:„Kalėdojimo metu visi šeimos nariai turėtų pasistengti būti namuose. Priimant kunigą, reikia pasiruošti maldai vietą. Mūsų krašte priimta padengti stalą šventine staltiese (balta ar linine), ant stalo padėti Šventąjį Raštą, kryžių, žvakes (geriausiai šv. Grabnyčių, pašventintas bažnyčioje Kristaus Paaukojimo šventės metu – vasario 2 dieną, bet jei tokių neturime, gali būti ir kitokios; svarbu natūrali žvakės liepsna, kuri simbolizuoja Kristaus šviesą ir pagarbą Dievui), šventintą vandenį, šluotelę – šlakstyklę namų palaiminimui, pašventinimui (jei jos neturime, gali būti šakelė, tinkanti pašlakstyti vandeniu, pvz., kadagio ar kito medžio).
Kiekvienam parapijiečiui derėtų tinkamai pasiruošti ir dvasine prasme: pasiruošti melstis ir apsvarstyti kunigui skirtus klausimus apie bažnyčią, apie tikėjimą, moralę, apie parapijos bendruomenės gyvenimą.
Įžengęs į namus, kunigas pirmiausiai katalikiškai pasisveikina, o namiškiai katalikiškai atsiliepia: „Per amžius, amen“. Po to visi kartu pradeda maldą. Kunigas palaimina ir pašlaksto šventintu vandeniu šeimos narius, namus, kalba namų palaiminimo maldą arba perskaito Šventojo Rašto fragmentą.
Kartu su kunigu į namus atvyksta jį lydintis asmuo: kaimuose – vežikas, miestelyje – zakristijonas. Pastarasis susirenka sau atlyginimą už zakristijonavimą, mat Bažnyčios teisė numato, kad kiekvienas dirbantis bažnyčioje privalo gauti deramą atlygį už savo darbą, kad galėtų padoriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Kiekviena parapija turi savo parapijiečių sąrašus, kuriuos kalėdojimo metu kunigas papildo, pvz., įrašo priimtus sakramentus, informaciją apie šeimos padėtį, problemas.
Tada yra laikas pasikalbėti aktualiomis, susijusiomis su tikėjimu ir morale temomis, gvildenančiomis tikėjimo esmės ieškojimą. Kartais norint aptarti su kunigu savo problemas, svarbius reikalus nepakanka laiko juos išspręsti kalėdojimo metu, nes lankymas trunka 10–15 min. Tokiu atveju ilgesnei diskusijai galima susitarti su kunigu kitu, tinkamesniu laiku, mat per vieną dieną neįmanoma pas kiekvieną šeimą užtrukti ilgiau, – juk reikia aplankyti keliasdešimt kitų namų.
Jeigu kalėdojimo dieną tam tikra šeima/asmuo dėl konkrečių priežasčių kunigo priimti negali, kalėdojimą galima atidėti kitam laikui. Tada būtina susitarti su kunigu atskirai.
Kunigo apsilankymo metu parapijiečiai duoda jam auką už namų palaiminimą, bendrą maldą. Aukojama taip pat parapijoje vykdomiems ar įvykdytiems darbams, projektams, renginiams, esamo parapijos turto išsaugojimui, restauravimui ar kitiems reikalams. Šią auką galima duoti tiesiogiai kunigui arba įmokėti į parapijos sąskaitą Punsko banke.“
Lietuvoje
Tarpukaryje kalėdojimas prasidėdavo pirmosiomis gruodžio dienomis. Žmonės kruopščiai ruošdavosi kunigo apsilankymui. Moterys tvarkydavo visus trobos kampus, stalą padengdavo balta linine staltiese, vaikai kartojo poterius, namiškiai apsirengdavo išeiginiais drabužiais. Vyrai paruošdavo aukoti dalį gėrybių. Visi namiškiai žvalgydavosi pro langą ir laukdavo atvykstančio kunigo.
Su dvasininku keliaudavo zakristijonas ir vargonininkas. Kunigo vežimą sekdavo 3 vežimai aukoms rinkti. Žmonės duodavo pinigų, maisto, vieni daugiau, kiti mažiau. Zakristijonui ir vargonininkui ūkininkai duodavo keletą gorčių grūdų.
Jei kuris nors ūkininkas nebuvo priėjęs prie išpažinties ir neturėjo atitinkamo pažymėjimo, kunigas pas jį neidavo. Jei tokį kalėdodamas kunigas aplenkdavo, jam buvo didžiausia negarbė ir prieš visus gėda.
Sovietmečiu kunigo apsilankymai buvo laikomi nusikaltimu.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo atgaivinta parapijiečių lankymo tradicija. Nors 77,3 procento Lietuvos gyventojų yra katalikai, ne visi priima kunigą. Vieni akivaizdžiai pareiškia, kad jo neįsileisią, kiti slepiasi ir neatidaro durų.