Ar kai pradėjai studijuoti jau buvo išleistas vengrų-lietuvių kalbų žodynas? Kiek žodynas yra svarbus kalbos studijoms?
Vengrų-lietuvių kalbų žodyno iki šiol nėra, yra tik lietuvių-vengrų, parašytas taip pat E. Bojtaro. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos 2001 metais, o žodynas buvo išleistas tik 2007 metais, todėl turėjau galimybę ir šiek tiek prisidėti prie jo redagavimo darbų. Studijų pradžioje naudojausi lietuvių-anglų/anglų-lietuvių kalbų žodynu, bet gana greitai perėjau prie vienakalbių žodynų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 20 tomų Lietuvių kalbos žodynas).
Manau, kad visada paprasčiau naudotis žodynu, kai žodžių ekvivalentai duodami gimtąja kalba, bet nuo to laiko labai daug kas pasikeitė, internete prieinama daug visokių ‒ deja, ne visada kokybiškų ‒ žodynų (daugiausia anglų kalba, bet tai dabartiniams jaunuoliams nėra problema) bei vertimo programų (kurios, beje, taip pat verčia į kiekvieną kalbą per anglų), todėl žmonės gal ir nelabai jaučia tokį poreikį. Nedaug kas tebesinaudoja klasikiniais žodynais, bet aš manau, kad dviejų kalbų bei dviejų tautų kultūrinių ryšių, taip pat mokslo atžvilgiu labai svarbu, kad būtų tikrai profesionalus, didelės apimties žodynas, nes tai visų filologinių studijų ‒ ir kalbotyros, ir literatūrologijos ‒ ir tolesnių tyrimų pagrindas. Todėl labai tikiuosi, kad kada nors sulauksime ir to žodyno „poros“, t. y. vengrų-lietuvių kalbų žodyno ir aš prie jo taip pat galėsiu prisidėti.
Vengrų ir lietuvių kalbos yra iš skirtingų kalbų grupių. Ar sudėtinga mūsų kalba? Kas sudėtingiausia? Kuo ji labiausiai skiriasi nuo tavo gimtosios vengrų kalbos?
Taip, vengrų kalba priklauso finougrų kalbų grupei, kaip ir, pvz., estų kalba. Iš tikrųjų vengrams, kai jie pirmą kartą mokosi kokios nors užsienio kalbos, turbūt visada yra šiek tiek sunku, bent jau pradžioje, nes reikia priprasti prie visai kitokios logikos. Visos kalbos, kurių vengrai dažnai mokosi (anglų, vokiečių ar bet kokia kita romanų ar slavų grupės kalba), priklauso indoeuropiečių grupei, kaip ir lietuvių. Bet lietuvių paprastai mokomasi ne kaip pirmosios užsienio kalbos, todėl ypatingų sunkumų dėl to nekyla.
Lietuvių kalba iš tikrųjų sudėtinga ta prasme, kad gramatika yra gana komplikuota. Čia turiu omenyje pirmiausia vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių) linksniavimą. Kai slavų ar germanų kalbose linksniuotės skiriasi tiktai pagal gimines (nepaisant kai kurių specialių linksniuočių bei išimčių), tai lietuvių kalboje kiekvienoje giminėje yra dar tam tikros grupės, kurių linksniuotės skiriasi. O vengrų kalba yra ne fleksinė, o agliutinacinė. Mes nelinksniuojame žodžių, t. y. nekeičiame žodžio formos, o „prikabiname“ pabaigoje tam tikras galūnes, o tokių yra daugiau negu 20. Taip pat sudėtinga yra lietuviškų dalyvių sistema, daug tų formų net neturi vengriškų ekvivalentų.
Dėl tarimo, manau, kad vengrams lietuviškas tarimas nėra sunkus, nes abiejų kalbų garsynai gana panašūs. Lietuvių kalbos garsai beveik visi turi vengriškus ekvivalentus. Kas iš tikrųjų sunku ‒ bet ne tik vengrams, o visiems ‒ tai kirčiavimas: tai taip pat labai sudėtinga sistema, kurią reikia įsiminti kaip ir linksniavimą. Laimei, man atrodo, kad lietuviai nėra labai griežti dėl kirčiavimo, nes ir gimtakalbiai kirčiuoja gana įvairiai (priklausomai, pvz., nuo savo tarmės). Mano pastebėjimu, vengrams kiekvienoje kalboje gana sunku išmokti kirčiuoti, nes vengrų kalboje kirtis yra pastovus, visada žodžio pradžioje, todėl vengrai dažnai net nesuvokia, kad į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Kita vertus, nors lietuvių gramatika yra sudėtinga, bet ir labai logiška, sisteminga, todėl naudojant analogijas bei loginį mąstymą, manau, ji nėra tokia jau sunki. (Rusų, lenkų ar ypač estų kalboje, man atrodo, daug daugiau išimčių, todėl tos kalbos man sunkesnės.) Todėl man visai neatrodė, kad sunku išmokti lietuvių kalbą, bet reikia pasakyti, kad buvau ir labai motyvuota, ir labai jauna, kas, kaip žinoma, irgi labai padeda.
Ką iš tiesų duoda kalbų mokėjimas? Juk tai ne tik išmokti žodžiai…
Kai mokaisi kalbos, susipažįsti ir su kitokiu mąstymu, kitokia pasaulėžiūra, tai praplečia akiratį. Kadangi aš ne tik trumpai užsiėmiau lietuvių kalba, o beveik metus gyvenau Lietuvoje ir taip pat daug skaičiau, ilgus metus tyrinėjau lietuvių literatūrą bei kalbą, manau, kad galiu sakyti, kad sulietuvėjau, lietuvių kultūra man beveik kaip sava, Lietuva man kaip antra tėvynė.
Kitos kultūros perspektyva taip pat padeda kitaip vertinti savo šalį bei kultūrą, suvokti, kad kai kurie dalykai, kurie atrodo savaime suprantami, iš tikrųjų nėra tokie, kartais kritiškiau žiūrėti į savo šalį bei kultūrą. Manau, kad mano atveju ypač svarbu buvo tai, kad pasirinkta maža Rytų Europos regiono kalba bei kultūra, kuri daugeliu aspektų panaši į vengrų, bet vengrai, jei mokosi užsienio kalbų ar studijuoja užsienyje, tai dažniausiai yra Vakarų Europos kalbos bei šalys. Žinoma, ten irgi daug ko galima pasimokyti, bet mano galva, labai didelis trūkumas, kad mažai žinome apie kitas mūsų regiono tautas, net apie kaimynines šalis. Ta žinių stoka dažnai veda prie to, kad iš aukšto žiūrime į kitas panašias tautas, galvojame, kad mes išskirtini, pranašesni, ar kartais atvirkščiai, kad kai kurie dalykai ar reiškiniai, problemos yra tiktai pas mus ir niekur kitur, o iš tikrųjų labai daug kas panašu visame regione.
Kadangi tu tęsei studijas visai kitose srityse, tai ką tau asmeniškai davė lietuvių kalbos studijos?
Šiuo metu užsiimu daugiausia saugumo bei užsienio politikos tyrimais, visų pirma ryšium su Rusija ir Baltijos šalimis, neseniai apgyniau daktaro disertaciją apie Rusijos informacijnį karą (jo teoriją bei lingvistines priemones). Žinoma, tokių retų kalbų kaip lietuvių ir latvių mokėjimas padėjo tapti Baltijos regiono žinove. Turbūt keistai skamba, bet rusų kalbą išmokau taip pat dėl baltistikos studijų, todėl galima sakyti, kad jei ne susidomėjimas Baltijos šalimis, dabar turbūt daryčiau visai ką kita.
Grįžtant prie ankstesnio klausimo, reikia pasakyti, kad mano geopolitikos suvokimą turbūt taip pat įtakojo susipažinimas su baltiška patirtimi, baltiška perspektyva, požiūriu į Rusiją, kurio, deja, daugelis Europoje ir pasaulyje vis dar nesupranta. (Net savo disertacijos tema pradėjau domėtis po to, kai apie tai perskaičiau lietuvių spaudoje, nes lietuviai vieni pirmųjų atkreipė dėmesį į šį reiškinį.) Šiuo požiūriu aš tikrai jaučiuosi „labiau lietuvė“.
