A.J. punskas.pl
Varšuvos universitete jau 36 metus gyvuoja baltistikos studijos. Tiesa, pradžioje tai buvo tik lituanistikos specialybė polonistikos fakultete, tačiau po kelerių metų jau buvo įsteigta Baltų filologijos katedra (vadovo pareigos patikėtos prof. habil. dr. Voicechui Smočinskiui (Wojciech Smoczyński). Pradžioje tai buvo penkerių metų vientisosios studijos, vėliau pradėtas priėmimas į I ir II pakopos studijas (trimetes bakalauro ir dvimetes magistrantūros). Per eilę metų būta įvairiausių pokyčių, o dabar studentai lietuvių kalbą studijuoja Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedroje.
Katedroje leidžiami žurnalai ir įvairūs tęstiniai leidiniai: Linguistica Baltica; Baltic Linguistics; Baltica Varsoviensia; Prace Bałtystyczne. Język, literatura, kultura.
Studijų metu studentai ne tik mokosi kalbų, gilinasi į baltų kalbų sandarą, gramatiką, bet ir į literatūrą. Ir, kaip priklauso, baigdami studijas, rašo diplominius darbus kalbotyros arba literatūrologijos temomis. Pasidomėjome, kokias temas ir autorius renkasi dabartiniai studentai. Pavyzdžiui, bakalauro studijų absolventė Julia Trochimiuk domėjosi Vilniaus demitologizacija Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ ir Jurgio Kunčino romane „Tūla“ (lenk. Strategie demitologizacji Wilna w powieściach „Wileński poker“ Ričardasa Gavelisa i „Tula“ Jurgisa Kunčinasa); Dominika Jagiełka pasinėrė į vaiko ir vaikystės vaizdavimą Nijolės Miliauskaitės poezijoje (lenk. Obraz dziecka i dzieciństwa w poezji Nijolė Miliauskaitė); Laura Zych nagrinėjo Lenkijos-Lietuvos pasienio gyvenimą punskietės Birutės Jonuškaitės romane „Maranta“ (lenk. Obraz polsko-litewskiego pogranicza w powieści Birutė Jonuškaitė „Maranta“); Emilia Jarnutowska aiškinosi, koks yra baroko epochos šeimos paveikslas Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Silva rerum“; Jonas Jankauskas tyrinėjo Rimvydo Stankevičiaus poetinės filosofijos evoliuciją.
Kalbotyros temomis taip pat rašyta daug darbų. Pavyzdžiui, Anita Wojtak rašė apie prielinksnių lokatyvinių išsireiškimų vartoseną Punsko tarmėje (pagal vestuvių dainas) (lenk. Przyimkowe wyrażenia lokatywne w litewskiej gwarze puńskiej na materiale pieśni weselnych); Anna Krawczyk – apie skaitvardžius lietuviškose sutartinėse; Emilia Niklewska parašė darbą „Lietuvių moksleivių jaunimo slengo bruožai” (lenk. Cechy slangu młodzieży litewskiej w wieku szkolnym); Monika Kaleta – „Reti žodžiai ir autoriniai neologizmai Algio Uzdilos kūryboje (pagal poezijos rinkinį „Širdies virpsniai“) (lenk. Słownictwo rzadkie i neologizmy autorskie w twórczości Algisa Uzdili (na podstawie tomu poezji „Širdies virpsniai“).
Magistrantas Povilas Vasilčik gilinosi į Suvalkų vyresniosios kartos lietuvių kalbos ypatybes; Božena Žilo tyrinėjo patiekalų pavadinimus šiuolaikiniuose restoranuose Lietuvoje; Monika Kaleta ieškojo polonizmų Punsko tarmėje imdama medžiagą iš portalo „punskas.pl“, žurnalo „Aušra“ ir „Suvalkietis“ (lenk. Polonizmy w litewskiej gwarze puńskiej na materiale z portalu „punskas.pl”, dwutygodnika „Aušra“ oraz kwartalnika „Suvalkietis“). Literatūrologijos magistrantų darbuose nagrinėjami ir šiuolaikiniai, ir senieji autoriai: Eglė Grabauskaitė nagrinėjo humorą Undinės Radzevičiūtės kūryboje; Anna Puchalska parašė darbą Litewska tożsamość w obliczu germanizacji Małej Litwy na podstawie poematu Kristijonasa Donelaitisa „Metai“ oraz powieści Ievy Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“; Cezary Wiśniewski analizavo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ (lenk. „Wileński poker“ Ričardasa Gavelisa – redefiniowanie syndromu skanuczenia w świetle postkolonializmu bałtyckiego); Emilia Jarnutowska tyrinėjo biblijinius motyvus Sigito Parulskio knygoje „Tamsa ir partneriai“.
Grigorijus Lisas taip pat yra vienas iš Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros magistrantūros I kurso studentų. Jo magistro darbo dar reikės palaukti, tačiau kalbiname jį apie tai, kodėl pasirinko tokias studijas ir kokia jam atrodo lietuvių kalba.
Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai jums patys gražiausi?
Aš manau, kad gražiausi žodžiai yra tie, kurie sieja baltų kalbas, net tas, kurių šiandien nebėra, pavyzdžiui, prūsų. Veiksmažodis „biloti“ (kalbėti) yra kilęs iš prūsų kalbos daiktavardžio bilā ‘kalba’. Žodis „savaitė“ savo ruožtu yra tiesioginis skolinys iš prūsų kalbos daiktavardžio „sawaīti” (reikšmė ta pati), o mano mėgstamiausias žodis „tauta“ yra bendras latvių, lietuvių ir prūsų kalboms, tačiau prūsiškai jis reiškia ‘žemė‘.
Jūs Varšuvos universitete studijuojate baltistiką. Kas paskatino gilintis į kalbas, kuriomis kalba palyginti nedaug žmonių?
Mano motyvacija šiek tiek skiriasi nuo mano studijų kolegų. Mano atveju viskas prasidėjo nuo susidomėjimo mano tautos istorija. Aš esu kilęs iš šiaurės vakarų Gudijos ir pagal istorijos šaltinius tenai iš senų senovės gyveno baltų gentys – prūsai, jotvingiai bei lietuviai. Dauguma mūsų vandenvardžių yra kilę iš baltų kalbų (visoje Gudijoje), nemažai yra ir baltų kilmės vietovardžių. Čia reikėtų paminėti ir asmenvardžius, tarp kurių yra tokie, kaip Vytus, Mikus, Gintaut, Eismont ir t. t.
Taigi man baltų kalbos yra raktas į mūsų senovę. Asmeniniame lygmenyje tai yra būdas atgimti savyje mano protėvių kalba ir tobulinti savo tapatybę, artėjant prie giliausių savo šaknų. Kalbėdamas lietuviškai Vilniuje ar Kaune, aš jaučiuosi visiškai kitaip, negu kalbėdamas vokiškai Berlyne ar net lenkiškai Varšuvoje (irgi nesvetima mano protėviams kalba). Taigi lietuvių (ypatingai), prūsų ir latvių kalbos yra mano tapatybės dalis, o ne svetimos kultūros tyrinėjimas.
Ar sunki yra lietuvių kalba? Kas jums studijuojant mūsų kalbą yra sunkiausia? Dažnam lietuviui sunkiausia būna išmokti kirčiuotes…
Lietuvių kalbą, be abejo, gana sunku išmokti, bet man asmeniškai tą padaryti buvo lengviau dėl didelio susidomėjimo baltų kultūra, kalbotyra, istorija, mitologija ir t. t.
Esu peržiūrėjęs šimtus įrašų, paskaitų ir laidų lietuvių kalba dar iki studijų pradžios.
Dėl kirčiavimo – mano situacija irgi netipiška, nes mano gimtojoje gudų kalboje kirčiavimas yra artimesnis lietuvių kalbai negu lenkų.
Ar teko jau susipažinti su lietuvių literatūra? Gal turite savo mėgstamą rašytoją?
Taip, esu susipažinęs su lietuvių literatūra. Nors ir nesu literatūrologas, bet visada buvo įdomu skaityti lietuvių rašytojus, ypač tokius, kaip Vincas Krėvė. Daug ką dar teks perskaityti, bet kol kas mano mėgstamiausias kūrinys yra Krėvės „Šarūnas“.
Ar teko versti lietuvių poeziją į lenkų kalbą? Kaip sekėsi perteikti mintis? Juk poezijos vertimas tai ne tik žodžių vertimas…
Poezijos dar neverčiau, bet teko versti literatūrinius tekstus. Man dar sunku versti literatūrą į lenkų kalbą todėl, kad ji nėra mano gimtoji. Reikės dar tobulinti savo stilistinius gebėjimus.
Kas jums padeda geriau išmokti kitą kalbą? Ar tai būtų lietuvių, ar anglų, o gal dar kokia kita kalba. Ką patartumėte išbandyti papildomai užsienio kalbos mokymosi procese?
Kalbos reikia mokytis pradedant nuo kultūrinio konteksto, pažinti šalį iš visų pusių, gyvai domėtis viskuo, kas yra susiję su tos kalbos kraštu. Labai svarbu bendrauti su gimtakalbiais, mokytis iš jų. Pradžioje bus sunkoka, nuolat trūks žodžių, bet tikrasis kalbos mokėjimas ateina tik su praktika.
Trys dalykai, kurie jums atrodo svarbiausi, kalbant apie lietuvių kalbą ir jos unikalumą apskritai.
Pirma, lietuvių kalbos archajiškumas. Dar 19 amžiuje kalbininkai pastebėjo lietuvių kalbos artimumą sanskritui ir šitos žinios taip buvo paplitusios, kad kai kurie lietuvių veikėjai priėjo prie klaidingos išvados, neva Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai… Tačiau nepaisant tokių keistų teorijų, bendrai pripažinta, kad lietuvių kalba yra viena archajiškiausių kalbų indoeuropiečių šeimoje.
Antra, baltų istorija. Senovėje baltų kalbų plotas buvo tris kartus didesnis, negu šiuolaikinė Latvija ir Lietuva. Lietuviškai ar artima lietuvių kalbai tarme kalbėjo visa šiandieninė Baltarusija, pusė Lenkijos ir net vakarinė Rusijos dalis.
Trečia, poetiškumas. Malonu ne tik skaityti poeziją lietuviškai, bet ir klausytis liaudies dainų, kur žodžiai skamba kaip muzika, pasakojanti senoviškus mitologinius siužetus. Ne veltui būtent Lietuvoje įvyko dainuojanti revoliucija.
