Nijolę Birgelienę dažnai gali sutikti Punsko gatvelėse, portalo punskas.pl redakcijoje ir įvairiuose renginiuose. Tačiau kelis kartus per mėnesį ji keliauja į Varšuvą ir ten mina Varšuvos universiteto Baltistikos skyriaus slenksčius, kur susitinka su savo studentais. Pasiteiravome, kaip sekasi dirbti su studentais, bandančiais įminti lietuvių kalbos paslaptis.
Nijolę Birgelienę kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai jums patys gražiausi?
Kas gražu, kas negražu? Subjektyvus reikalas. Niekada taip negalvojau apie lietuvių kalbą. Man joje nėra negražių žodžių. Čia kaip ir namie –viskas sava, vadinasi ir gražu. O jei kalbėtume apie brangius, širdžiai mielus žodžius būtų: gimtinė, namai, vaikai. Jei šmaikštautume – naujažodžiai: iškištanosis ar NATOstogos arba pandemijos laikų pasakymai: Geri vaikai tėvų nelanko. ar Knygnešių tautos nenugalėsi!
Dėstote lietuvių kalbą Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedroje. Studijavote lietuvių kalbą? Ir kaip (kodėl) pasirinkote tokį kelią?
Buvo visiškai atvirkščiai: studijavau lenkų kalbą, o dėstau lietuvių. Nors epizodiškai (per stažuotę Vilniaus universitete ir doktorantūros studijas Varšuvoje) yra tekę mokyti studentus ir lenkų kalbos dalykų. Taip jau susiklostė, kad man baigiant mokslus Varšuvos universitete polonistikos studentams buvo steigiama lietuvių kalbos specializacija (dabartinės baltistikos užuomazga). Pasiūlė prisijungti ir aš sutikau.
Mokslai mokykloje yra kaip duotybė. O universitetas – jau visai kas kita, jauni žmonės pasirenka vieną ar kitą specialybę. Kokie studentai renkasi baltistikos studijas ir kodėl?
Taip esame linkę manyti, tačiau iš tikrųjų ne visada taip būna. Ne visi vidurinių mokyklų absolventai yra tvirtai apsisprendę dėl savo ateities, ne visi žino, ką norėtų veikti po penkerių ar dešimties metų. Šiais laikais jaunimas neturi studijų rinktis aklai. Universitetų tinklalapiuose gausu informacijos apie studijų programas ir įsidarbinimo galimybes absolventams. Be to, aukštosios mokyklos rengia atvirų durų ar karjeros dienas, jų metu kandidatai gali visko tiesiogiai paklausti dėstytojų ar vyresniųjų kursų studentų. Tačiau kartais jaunuolių ateitį ir pasirinkimus nulemia atsitiktiniai dalykai.
Kalbant apie baltistiką, reikia pasakyti, kad ją studijuoja daugiausia lenkų studentai, atvykstantys iš įvairių Lenkijos vietų (net Ščecino ar Tychų). Jų motyvacija labai įvairi: daugeliui – latvių ir lietuvių yra egzotiškos kalbos, kitiems teigiamą įspūdį yra padaręs apsilankymas Lietuvoje, kiti girdėjo apie lietuvių krepšininkus, dar kiti ieško savo lietuviškų šaknų ir todėl mokosi šios kalbos. Kartais studijuoti ateina ir mūsiškiai – kraštiečiai iš Suvalkų ar Varšuvoje gyvenančių lietuvių šeimų atžalos. Būna ir užsieniečių. Studentų gretos tikrai margos: lenkai, lietuviai, buvo vengrė, suomė, baltarusis, yra ukrainiečių ir kt. Baltistika neretai būna jų antroji studijų kryptis (kai kurie jau baigę arba studijuoja kitas mokslo sritis – archeologiją, anglų, kinų kalbą). Be jaunimo, kartais mokslus pradeda vyresni asmenys (turėjome net filosofijos mokslų daktarą, kuris lankė paskaitas su studentais).
Minėjote, kad tarp studentų kartais būna ir lietuvių, kaip jiems sekasi? Ar jie turi pranašumo prieš kitakalbius studentus?
Čia studijuojantys lietuviai yra iš Lenkijos arba atvykę iš Lietuvos. Dažnai baltistiką jie renkasi kaip papildomą studijų kryptį. Mūsiškiams, norintiems studijuoti lietuvių kalbą, vis dėlto rekomenduočiau rinktis lituanistiką Lietuvoje. Nors pas mus jie iš pradžių yra daug pranašesni už kurso draugus, kurie dar tik pradeda mokytis lietuvių kalbos, tačiau po kelerių metų pastarieji pasiveja juos. Todėl norint siekti aukštumų, mūsiškiams reikia daug dirbti savarankiškai, o tam dažnai pritrūksta motyvacijos. Todėl geriau pradėti iš žemesnių pozicijų Lietuvos universitetuose ir tobulėti lietuviškoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje.
Kiekvienos kalbos mokymasis paprastai susideda iš kelių dalykų: išmokti žodžius ir išmokti gramatiką. Tačiau tai dar ne viskas… Kaip išmokyti/išmokti suprasti perkeltines prasmes arba vadinamąją lingvistinę semantiką?
Taip, kalba sudėtinga struktūra. Nepakanka atskirai išmokti leksiką, gramatikos dalykus, rašymo taisykles… Daugiausia apie žmogaus gebėjimus pasako kalbos vartojimas tiek raštu, tiek žodžiu. Todėl – tikrinant jos mokėjimo lygį – testuose pateikiamos skaitymo, klausymo, rašymo ir kalbėjimo užduotys. Mokyti žodžių daugiareikšmiškumo, sinonimijos, stilistinių atspalvių reikia naudojant įvairaus pobūdžio ir sunkumo rišlius tekstus. Tai daroma per lektoratus, translatoriumus, stilistikos pratybas. Studentai dirba su grožinės literatūros skaitiniais, publicistiniais, moksliniais straipsniais, dokumentais ir kt. Žinoma, klausosi ir žiūri garso ir vaizdo įrašų. Platesniame kontekste labiau išryškėja žodžių daugiareikšmiškumas, perkeltinė reikšmė. Be bendrinės kalbos žodžių, tokiuose tekstuose kartais aptinkame dar archajinių formų, tarmybių, žargoninių žodžių, naujažodžių, skolinių ir pan. Tokie tekstai gera proga kalbėti ir apie fonetinių, morfologinių ar sintaksinių formų gretimybes.
Ieškome ne tik skirtumų, bet ir bendrybių. Kad ir tarp frazeologizmų, palyginimų ar patarlių. Pavyzdžiui, Tamsu, nors į akį durk ar Vagie, kepurė dega turi labai panašius atitikmenis lenkų kalboje. O štai tokius Vartosi kaip inkstas taukuose ar Kas tau darbo? jau reikia aiškinti.
Kas iš lietuvių kalbos gramatikos jūsų studentams sukelia daugiausiai galvos skausmo?
Apskritai turbūt reikėtų pasakyti, kad neįkandamų dalykų nėra, tik vieniems reikia skirti daugiau laiko ir pastangų, o kitus išmokti lengviau. Sunku nurodyti vieną kurį dalyką. Juk būna tokių studentų, kurie ateina savarankiškai pramokę lietuvių kalbos. Kiekvienam savas Everestas. Pačioje pradžioje vieniems „baisus“ gali pasirodyti linksniavimas ar asmenavimas, paskui – dalyviai, padalyviai. Kitiems sunku ištarti ilguosius balsius, dvibalsius ar minkštuosius priebalsius (ypač prieš e ir y, kurie lenkų kalboje tariami kitaip ir prieš einančių priebalsių neminkština). Nelengvas ir kirčiavimas, net patys lietuviai suklysta (imkime, kad ir tuos dažniausius yra – nėra vietoj yra – nėra). Tačiau ir kirčiavimą yra būdų lavinti. Svarbiausia prasilaužti – pradėti kalbėti ir rašyti taip, kaip pasakytų ar parašytų lietuviai (neverčiant pažodžiui iš savo gimtosios kalbos). Maždaug nuo trečio kurso per pratybas lietuvių kalba tampa pagrindiniu komunikacijos įrankiu. Kadangi jaunimas moka vis daugiau užsienio kalbų, todėl jiems ir lietuvių kalbos gramatika nėra toks kietas riešutėlis, o suvokti šios kalbos sistemą jiems padeda aprašomosios gramatikos kursas. Bėda ta, kad tuo pat metu jie dar pradeda mokytis ir latvių kalbos, todėl ji iš pradžių gerokai „trukdo“. Kad kalba vis dėlto gerai išmokstama, įrodo absolventų likimai. Tarp jų yra lietuvių kalbos dėstytojų, literatūros ir prisiekusiųjų vertėjų. Už lietuvių poezijos vertimus į lenkų kalbą dvi Varšuvos baltistikos absolventės yra pelniusios Poezijos pavasario prizus, turime ir vieną Šv. Jeronimo premijos laureatę už profesionalius vertimus ir lietuvių literatūros sklaidą Lenkijoje. Atliekant tokius vertimus reikia mokėti ne tik pačią kalbą, bet ir suprasti kultūrinį bei istorinį sluoksnį. Šiuos dalykus lavinti padeda ne tik paskaitos Varšuvoje, bet ir trumpesni ir ilgesni kursai Lietuvos universitetuose.
Trys dalykai, kurie jums atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos unikalumą apskritai.
Pirma, kad nepaisant įvairių nuogąstavimų lietuvių kalba yra gyva, kuriami nauji žodžiai, gyvuoja tarmės, patarmės ir šnektos. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia ir lietuvių gestų kalba.
Antra, kaip ir anksčiau, ji kalbininkų vertinama, jos žmonės mokosi įvairiuose pasaulio universitetuose (tarp kitko, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Suomijos, Vengrijos, Čekijos, Italijos, Sakartvelo, Indijos, JAV).
Trečia, labai daug mokslinės informacijos apie kalbą ir mokomosios medžiagos yra laisvai pasiekiama elektroniniu pavidalu (įvairūs duomenynai, žodynai, vadovėliai, testai ir kt. priemonės).
Dėkui už pokalbį!
(aj), punskas.pl
