Sigitas Birgelis, punskas.pl
Bubeliai. Albino Žukausko tėviškė. Šioje vietoje su kiekvienu atodūsiu, kiekvienu prisilietimu prie žemės pajunti, kad Albinas Žukauskas tai vienas originaliausių lietuvių rašytojų, kad jo tėviškei atiteko išskirtinė vieta poeto knygose.
Iš laiko glūdumos lyg iš pernykščių lapų ataidi kitados poeto užrašyti, paminklinėje lentoje atkartoti žodžiai:
„Pavasarėjant norisi pabūti Bubeliuose,
Pasirymoti Paukščių Kelio nuosklandose,
Sutikti gražią šventę: alksnio iš numirusių prisikėlimą…“
„Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas. Jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju“, – rašė poetas.
Kiekvienam lietuviui ši vieta yra ir turi būti ypatinga. Albino Žukausko gimtinė, kurioje jis gimė, augo ir išėjo svarbiausius gyvenimo universitetus, ir šiandien teikia mums vidinę ramybę bei dvasinę atgaivą, bet kartu primena skaudžius, prieš keletą metų vykusius įvykius – pasikėsinimą prieš lietuvių kultūros paveldą Seinijoje.
Yra nuliniai laikai,
Yra nuliniai keliai,
Yra nuliniai darbai,
Yra nulinės erdvės,
Yra nulinės mintys,
Yra nuliniai žygdarbiai –
Ne abstraktūs, filosofiški,
O mūsiški – žmonių.
Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.
Bubeliuose išliko A. Žukausko namas, senoji pušis, tačiau poeto vaikystės peizaže nebuvo atminimo ženklo. 2011 metų birželio 1 dieną Punsko „Aušros“ leidykla prie trobos pastatė poetui paminklinį akmenį (jį padovanojo Dusnyčios kaimo gyventojai Janina ir Algis Macukoniai), o Vilniuje buvo pagaminta memorialinė lenta.
Niūriai ir rūsčiai pasitiko Bubeliai didžiojo savo sūnaus Albino Žukausko 100-ąsias gimimo metines. Nei Lietuvai, nei Lenkijos lietuviams nepavyko deramai įamžinti Poeto atminimo. Ir toliau daugiau kaip du dešimtmečius gyvenome be naujai išleistų Jo rinktinių raštų, liko nesutvarkyta sodybvietė Bubeliuose, nepavyko name įrengti ekspozicijos, sukurti memorialinės lentos prie namo Liubarto gatvėje Vilniuje, kuriame Poetas ilgą laiką gyveno. Lėšas Albino Žukausko atminimui įamžinti kelerius metus kaupė Lietuvos rašytojų sąjungos Literatūros fondas. Tačiau nedaug kas nuveikta. Ties baigiančia nykti sodyba stūksojo 2011 m. rugpjūčio 23-iosios naktį išniekintas paminklinis akmuo su sudaužyta ir raudonais dažais užtepliota lenta, kurią pagamino Lietuvos rašytojų sąjunga.
2012 metų balandžio 18 dieną akmuo buvo valomas, o prie jo įmontuota nauja lenta. Užsienio reikalų ministerijos pavedimu darbus atliko vilnietis Kristupas Vilutis.
Albino Žukausko tėviškėje vyko ne vienas Poezijos pavasaris, kuriame dalyvavo Punsko ir Seinų krašto lietuviškų mokyklų moksleiviai, rašytojai, literatūros kritikai. Daug kartų šokta, dainuota, skaityta eiles.
Prie nunykusios ir apleistos sodybos, kur kitados gimė ir augo didelis lietuvių literatūros klasikas, dar tebestovi valstybės saugoma 20 m aukščio paprastoji pušis, prie kurios Albinas Žukauskas mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles. Tai šiuo metu pats mieliausias ir tikriausias vaizdas poeto gimtinėje.
***
Albinas Žukauskas gimė 1912 metų sausio 25 dieną, kaip rašo savo autobiografijoje, „pačiame poetiškiausiame pasaulio krašte”, Prano ir Onos (Brazinskaitės) Žukauskų iš Bubelių šeimoje. Žukauskų šeima buvo gausi. Su Albinu augo keturios seserys ir trys broliai.
Albino tėvai buvo darbštūs, sąžiningi ir šviesūs žmonės. Pranas Žukauskas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbas. Albinas Žukauskas autobiografijoje rašė, kad jų sodyboje „jau šio amžiaus pradžioje veikė mokykla, kurioje „daraktaravo“ pažangus veikėjas, muzikas Antanas Krutulys. 1916 m. atvyko Stasys Tijūnaitis. Mokykla įsikūrė mūsų alkieriuje. Mane, penkiametį pienburnį, jis pasodino į mokyklos suolą, privertė pažinti raides. Per svarbesnes pamokas užkeldavo mane už krosnies ant džiūstančių malkų, kad netrukdyčiau kitiems mokiniams. Taip perėjau į antrąjį skyrių“.
Savo tėviškėje Albinas išmoko dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Buvo net pamėgęs dailidės amatą. „Esu Lietuvos poetuose gana netipiškas savo pradžia. Bubeliuose 1920 m. lankiau antrą skyrių – tai buvo visas mano mokslas gana ilgam – iki 30 metų. Lenkai uždarė lietuvišką nelegalią mokyklą. Piemenavau, artojavau, mane mokė Bubeliai – gimtasis kaimas. Tik kada pradėjau poetauti, gausiai rašyti, aišku, dzūkiškai, o vėliau ir spausdinti, pakvietė į Vilnių, į gimnaziją. Mokytojai su manim neturėjo bėdos, ilgai jų nevarginau. Bubelių universitetai pravertė – gimnaziją baigiau per nepilnus ketverius metus.”
Pirmuosius eilėraščius Albinas Žukauskas pradėjo rašyti tėviškėje eidamas keturioliktus. Pluoštą eilių nusiuntė į „Jaunimo draugo“ redakciją Vilniuje, iš kurios sulaukė netikėto atsakymo: „A. garbės žodžiu patvirtink, kad mums atsiųstų eilių iš kur nors nenusirašei ir atsiųsk mums tikrą savo adresą, tai su mielu noru talpinsime, nes eilės tikrai gražios.“
Albino tėvai, pamatę, kad jų sūnus labiau linkęs prie plunksnos nei prie norago, 1931 m. išleido Jį į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Poetas paliko savo gimtinę, į kurią retkarčiais grįždavo kaip svečias. Sugrįždavo ne tuščiomis. Atveždavo bibliotekoms ir mokykloms knygų, susitikdavo su moksleiviais. Punsko Kovo 11-osios licėjaus bei Dariaus ir Girėno mokyklos bibliotekoje, taip pat Juozo Vainos etnografiniame muziejuje yra nemažai knygų su Poeto įrašais. Mėgo Albinas lankytis gimtajame krašte.
