Neseniai interneto platybėse aptikau įdomią Rokiškio rajono asmenybę – ūkininką Petrą Šiaučiūną. Jisai ne šiaip sau ūkininkas, auginantis javus ir avis. Baigęs žemės ūkio mokslus, perėmęs savo senelių sodybą ir visą ūkį, jaunuolis nusprendė ūkininkauti naujoviškai. Savo kasdienybę, praktiškai visus darbus ūkyje, kuriuos dirba pats, jis fiksuoja GoPro kamera ir telefonu, o po to skelbia YouTube ir socialiniuose tinkluose. Pristato gyvenimą kaime be pagražinimų, o tokį, koks jis iš tiesų yra, dėl to Petrą internete stebi tūkstančiai sekėjų. Taigi, jis ne tiek ūkininkaudamas, kiek tuo ūkininkavimu išgarsėjęs, tapęs žinomas plačiai visuomenei, pasiekia pelną, kurį skiria vienos didžiausių savo aistrų įgyvendinimui – ralio čempionatams. Ralio sportas – nepigus malonumas, sunku rasti rėmėjų, tačiau dėl išaugusio populiarumo – tai Petrui pavyksta. Štai ką reiškia turėti tikrą savo pomėgį, kuriam negaila jėgų, paaukoto laiko, lėšų. Nepaisant įvairių kliūčių, trūkumų, žmogus vis tiek surado būdų įgyvendinti savo svajonę. Ir tai įmanoma pasiekti eiliniam (neeiliniam) kaimiečiui, ne tik didelio miesto gyventojui! Nebūtinai turinčiam puikias sąlygas, minią padėjėjų, specialistų. Reikia drąsos ir tikėjimo, jog norėdamas – gali viską. Tačiau Petras nesavanaudis. Jis neužmiršo savo įsipareigojimų, iš senelių paveldėtos sodybos ir žemės, maža to – atsakingai puoselėja savo prosenelio, vieno žymiausių Lietuvos dailininkų, Justino Vienožinskio Dačiūnuose atidarytą memorialinį muziejų…
Kodėl dabar užsiminiau būtent apie Petrą Šiaučiūną? O todėl, kad tokių „petrų šiaučiūnų“ yra daugiau, tik ne visada jie matomi, nes dažnai yra kuklūs ir paprasti. Bet jie turi kažką tokio savyje, kas verčia susižavėti: atvirą, nuoširdžią sielą, galingą norą ir jėgą daryti tai, kas teikia džiaugsmo bei gebėjimą visiškai atitrūkti nuo kasdienybės. O jeigu žmogus savimi patenkintas, jaučia pilnatvę, save realizuoja, tada jis ir kitiems yra daug geresnis, supratingesnis ir vertingesnis.
Visai netyčia, savame krašte suradau panašios, kaip Petro Šiaučiūno, sielos žmogų. Ir nors jis ūkio bei tokio garsaus prosenelio neturi, tačiau turi panašią aistrą: motorizaciją ir varžybas, bet ir giliai įskiepytą atsakomybės už savo šeimą, artimuosius, jausmą. Ir, manau, labai panašų požiūrį į gyvenimą. Kviečiu susipažinti su punskiečiu Romu Ivoška, kuris jau kelerius metus sėkmingai dalyvauja profesionaliuose Lietuvos motociklų sporto federacijos organizuojamuose motokroso čempionatuose.
– Romai, ar motociklus, motorizaciją mėgai nuo pat vaikystės?
Pirmą kartą sėdau ant motociklo ir pradėjau jį vairuoti, kai man buvo vos aštuoneri. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Važinėjau visą laiką, turėjau motorolerį „Romet“, o po to „Simson“. Gavęs automobilio vairavimo teises, motociklais jau nebevažinėjau. Bet šita aistra giliai manyje ruseno ir galiausiai sugrįžo prieš šešerius metus. Vėl pradėjau domėtis dvirãčiais. Vienu metu sugalvojau, kad turiu nusipirkti krosinį motociklą. Gyvename tokioje vietoje, kur visai šalia namų yra miškų, laukų, tiesiog yra kur pavažinėti. Mano žmona Vida sutiko su mano mintim ir tokiu būdu įsigijau savo pirmą, didelį, rimtą motociklą.
– Kuo užsiimi kasdien? Ar tavo darbas irgi susijęs su motorizacija?
Mano darbas nesusijęs su motociklais, dirbu Lenkijos gamykloje, pardavimų skyriaus vadovu. Bendradarbiauju su Lietuvos klientais.
– Kokiu būdu patekai į Lietuvos čempionatą?
Profesionaliai važinėti pradėjau po to, kai nusipirkau antrą motociklą ir sugalvojau, kad reikia jį kiek paremontuoti. Dirbu Lietuvoje, tai pamaniau, kad patogiausia man bus tą padaryti būtent čia. Remontas vyko žiemą. Tuo metu paaiškėjo, kad mano motociklą remontavęs meistras retkarčiais organizuoja enduro varžybas. Jis paklausė manęs, ar ir aš nenorėčiau jose sudalyvauti.
Labai dvejojau. Aiškinausi, kad važinėju tik savo apylinkėse, po mišką, pievas ir nežinau, ar aš išvis sugebu vairuoti taip, kad galėčiau dalyvauti tokiose varžybose. Bet ir šitam sumanymui mano žmona irgi pritarė, paskatino priimti iššūkį. Tokiu būdu sutikau dalyvauti pirmame enduro čempionate.
Man, naujokui, tai buvo iš tiesų labai sunkios varžybos. Ypač iš fizines pusės – pasirodė, kad esu visiškai be formos. Ir vis dėlto, nors dalyvių buvo 40, aš užėmiau 12 vietą. Tai mane labai sumotyvavo. Pamaniau, kad jeigu pasistengsiu, investuosiu į save, daugiau šia linkme dirbsiu – rezultatai bus dar geresni.
Taigi, reikėjo susirasti komandą, kuri norėtų mane priimti į narius. Patekau į Kauno Beta Lietuva. Taip viskas prasidėjo. Teko prie visko priprasti ir daug daugiau stengtis, – norėjau užimti geras vietas ir pelnyti papildomus taškus savo komandai.
– Kokiais motociklais važinėji?
Šiuo metu važinėju profesionaliu italų gamybos Enduro BETA rr 300 2T motociklu. Į varžybas vykstu savo motociklu, nes, deja kaip ir visur – be rėmėjų niekas veltui nieko neduoda, o rimtų rėmėjų mūsų komanda neturi.
– Kaip atrodo visa tokio įvykio organizacija, pasiruošimas?
Pasiruošimas vyksta individualiai, viską darau pats. Moku startinį mokestį ir visa registracijos į varžybas procedūra turiu pasirūpinti asmeniškai.
– Ar dažnai vyksta varžybos, čempionatai? Tai tarptautinio lygio renginiai? Kokio tipo rungtynėse pats važinėji?
Varžybų kalendorius yra gan intensyvus. Jis skelbiamas kiekvienų metų pavasarį. Vidutiniškai yra apie 14 čempionatų. Aš dalyvauju enduro ir Cross Country tipo varžybose. Jos yra rengiamos Lietuvos mastu, bet dalyvauti gali bet kurios šalies sportininkas.
– Kur ir kiek kartų teko dalyvauti? Kokie rezultatai?
Šiais, 2022 metais, dalyvavau devyneriose varžybose. Visos jos vyko Lietuvoje. Pernai startavau ir Latvijoje.
Profesionaliai varžybose dalyvauju jau ketvirtus metus. Per tą laiką pavyko pirmauti ir surinkti po kelias 1, 2 ir 3 vietos taures. Šių metų sezono pabaiga irgi man buvo sėkminga, nes Lietuvos enduro čempionate metinėje įskaitoje laimėjau antrą vietą. Man tai yra labai didelis pasiekimas.
Aišku, ši sporto šaka susijusi su traumomis. Aš jų taip pat neišvengiau – nutraukiau kelio raiščius, buvau susitrenkęs rankas, kojas…
– Ar kurios nors varžybos buvo ypač įsimintinos? Gal su kokiais nuotykiais?
Geriausiai prisimenu dvejas varžybas. 2019 metais, baigiantis rudeniui, dalyvavau dviejų dienų varžybose Estijoje. Buvo labai sunku ir sudėtinga, nes man tai buvo pirmas toks iššūkis kitos šalies čempionate. Oro sąlygos buvo labai sunkios: lietus maišėsi su sniegu. Dalyvavimas tame įvykyje suteikė man daug patirties ir parodė, kad reikia dar daug mokytis ir tobulinti važinėjimo techniką.
O 2021 metais teko dalyvauti taip pat enduro varžybose, bet jau Latvijoje. Oras buvo palankesnis nei Estijoje, bet prieš varžybas ištisą savaitę lijo lietus. Pagrindas buvo labai šlapias, sąlygos žiauriai sunkios dėl purvo, kuris buvo visur, visoje trasoje! Komandos nariai paaiškino man viską, kaip tos varžybos atrodo, tai bent įsivaizdavau, kas manęs laukia. Renginys buvo gerai paruoštas, pasaulinio lygio: pirmą dieną buvo įspūdingas show su fejerverkais, muzika, diskoteka, loterija, kurioje galima buvo laimėti siurprizų. Varžybų metu veikė sustojimo punktas, kur galima buvo padaryti pertraukėlę, atsigerti vandens, pasisotinti vaisiais ir atsikvėpti. Tokio aukšto lygio varžybose po to dar nesu dalyvavęs.
– Ko toks sportas reikalauja daugiau – laiko ar pinigų?
Šis sportas reikalauja nemažai lėšų, bet daugiausiai laiko reikia skirti fiziniam ir techniniam pasiruošimui (idealu, jei pavyksta treniruotis bent kartą per savaitę). Aišku, svarbus yra ir psichologinis pasirengimas.
– Ar motociklu važinėji tik treniruodamasis ir varžybose?
Ne tik. Su klubo nariais buvome išvykę į Karpatų kalnus Ukrainoje ir Rumunijoje. Labai smagi ir įdomi patirtis: važinėjome siaurais keliukais pagal specialius GPS žemėlapius. Juos gavome iš kolegų, kurie jau anksčiau ištyrė teritoriją ir parengė maršrutus. Pavyzdžiui, savo motociklais kilome į kalno viršūnę (apie 2000 m) uolomis, akmenuotu pagrindu. Vaizdus, kuriuos matėme sunku aprašyti žodžiais, tai paliko labai gerą įspūdį ir prisiminimus.
– Ką tau duoda važinėjimas kroso motociklu?
Išskyrus adrenalino padidėjimą, dar jaučiu tokį didžiulį atsipalaidavimą. Tuo metu, kai važiuoju – susikaupiu tik važiavimui – tą akimirką nereikia spręsti daug reikalų ir problemų. Jos lieka toli už manęs. Esu tik aš ir motociklas.
Šis sportas skatina mane palaikyti gerą fizinę formą ir atitinkamą kūno svorį. Žiemą turiu pertrauką, nes žieminiam enduro reikia pasirengti – pasirūpinti specialių padangų, aprangos. Tai susiję su papildomomis išlaidomis. Tiesiog, ilsiuosi, bet ir nuolat galvoju apie naują sezoną: YouTube žiūriu su motociklais, varžybomis susijusius filmus, stebiu, kaip važinėja pasaulio čempionai ir mokausi.
– Kaip žmona žiūri į tavo pomėgį? Nepyksta, išleidžia be problemų? 🙂
Vida yra nuomonės, kad jeigu šitas mano užsiėmimas man teikia malonumą ir leidžia atsipalaiduoti nuo kasdienybės rūpesčių – galiu tai daryti ir ji tikrai man nedraus. Tačiau, aišku, primena, kad būčiau atsakingas ir rimtai prieičiau prie reikalo, nes juk turiu šeimą. Aš tą puikiai suprantu ir tiesiog bandau važiuoti gerai, nerizikuoti. Iš tikrųjų, be žmonos leidimo ir palaikymo greičiausiai nebūčiau išvis važinėjęs ir pasiekęs to, ką pavyko pasiekti. Man šeima yra svarbiausia – tai viskas, ką žmogus gali turėti. Žinau, kad labai svarbu viską spręsti kartu, o ne ieškoti kažkokių priežasčių kelti konfliktus, net jeigu tai būtų didžiausi vienos pusės pomėgiai. Ieškome kompromisų, stengiamės vienas kitą suprasti ir palaikyti.
– Ačiū, Romai, kad pasidalinai savo pomėgiu ir linkiu daug laimėjimų čempionatuose!
Božena Bobinienė, punskas.pl
* Informacija pagal https://www.lmsf.lt – Lietuvos motociklų sporto federacijos internetinį puslapį:
Motociklizmas Lietuvoje pradėjo vystytis XX a. pradžioje. Pirmosios žinios apie Lietuvoje vykusias lenktynes yra 1925 m. rugsėjo 27 d. Lenktynės vyko Klaipėdos krašte. 1992 m. Lietuvos motociklų sporto federacija buvo priimta į Tarptautinę motociklų sporto federaciją (FIM). Jai pavyko užmegzti glaudžius sportinius ryšius su Lenkijos moto sąjunga, su Prancūzijos, Italijos, Izraelio motociklų sporto federacijomis. Nuo 1997 m. Lietuvos motociklininkai dalyvavo Pasaulio, Europos čempionatuose.
Nuo 2007 m. Lietuvoje pradėtos rengti enduro kroso varžybos, o nuo 2008 m. enduro, supermoto čempionatai. Šiuo metu populiariausios motosporto rūšys yra motociklų krosas, cross country, enduro, hard enduro, supermoto, plento žiedinės lenktynės, motobolas, motodragas ir kt.
Motociklų kroso varžybos vyksta natūralioje gamtinėje trasoje su tokiais elementais ir kliūtimis (natūraliomis arba padarytomis iš natūralių medžiagų) kaip pakilimai ar nusileidimai, ilgi tramplynai, bangos ir netikėti posūkiai. Motociklų klasės yra skirstomos pagal variklio galingumą ir sportininko amžių. Lietuvoje dar ir pagal sportininko meistriškumo lygį. Dabar Lietuvoje yra populiaresnės paprastesnio ir trumpesnio formato enduro varžybos pavadinimu Cross Country. Tai enduro kroso varžybos, kuriose dalyviai turi įveikti kuo daugiau ratų minimum 6 kilometrų trasą per 1–2 valandas, priklausomai nuo klasės. Trasa – gamtinė, įvairaus reljefo su natūraliomis arba dirbtinėmis kliūtimis.
